Lavočkin LaGG-3

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
LaGG-3
Tipas naikintuvas
Gamintojas GAZ
Kūrėjas Vladimiras Gorbunovas
Pirmas skrydis 1940 m. kovo 30 d.
Pradėtas naudoti 1941 m.
Baigtas naudoti 1944 m.
Būsena nenaudojamas
Pagaminta vnt. 6528

Lavočkin-Gorbunov-Gudkov LaGG-3 (rus. Лавочкин-Горбунов-Гудков ЛаГГ-3) – TSRS naikintuvas II pasauliniame kare. Šis modelis yra patobulintas LaGG-1, pastarasis iki pat 1941 m. buvo moderniausias TSRS oro pajėgų naikintuvas.

Lėktuvo kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šio lėktuvo prototipas I-301 buvo sukurtas 1938 m. Konstrukciškai tai buvo žemasparnis monoplanas, jo gamyboje gausiai naudota mediena. Korpusas ir sparnai gaminti iš beržo bei pušies faneros. Dėl gausaus medienos naudojimo jis buvo sunkus, svėrė 2948 kg (kai I-26, JAK-1 prototipas, pagamintas iš plieno ir faneros, svėrė 2700 kg). Variklis – Klimov 105P, turintis 1050 AG (prancūziško variklio Hispano-Suiza 12Y licencinė kopija).[1] Panaudotas trimentis keičiamo žingsnio sraigtas VISK-61P. Ginkluotę sudarė UBS kulkosvaidis (230 šovinių) ir PTB-23 patranka.

1940 m. kovo 30 d. prototipas pirmą kartą pakilo, pilotavo Aleksejus Nikošinas. Šiame prototipe buvo įmontuoti trys degalų bakai, kuriuose tilpo 340 l degalų, kurių pakako nuskristi 600 km atstumą.

Tačiau TSRS APLK išleido naujus reikalavimus naikintuvams. Liepta padidinti skrydžio atstumą iki 1000 km. Perdarant prototipą pagal naujus reikalavimus pavyko pasiekti reikalaujamą skrydžio atstumą. Įdiegtas ir radijo puskompasis (navigacijos prietaisas).

1940 m. balandžio 29 d. beveik įveikė valstybinius bandymus, bet nebuvo išbandytas akrobatiniu skraidymu. Valstybei patiko lėktuvas dėl kūrimui panaudotos medžiagos – medienos, galingų ginklų bei neblogo greičio, net iki 605 km/h. Vis dėlto pareikšta ir daug priekaištų: nepatiko didelis tūpimo greitis (140 km/h, kai reikalauta 115 km/h), prastas matomumas iš kabinos (dėl organinio stiklo), stabilumo stokos, vandens ir alyvos perkaitimo kylant, didelės apkrovos tenkančios važiuoklei pakilimo metu bei radijo prietaisų nebuvimo.

1941 m. vasario 24 d. TSRS karinės oro pajėgos priima lėktuvą į tarnybą. Kūrėjai už lėktuvo sukūrimą apdovanoti Stalino premija.

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LaGG-3 buvo gaminamas keliose SSRS gamyklose Gorkyje (Nižnij Novgorodas), Leningrade (Sankt Peterburgas), Taganroge, Tbilisyje, Novosibirske.

LaGG-3 gamyba (gamyklų duomenimis), 1941 m.
Gamykla / metų mėnuo 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Viso
№ 21 (Gorkis) 7 30 58 46 80 196 220 283 302 230 207 1659
№ 23 (Leningradas) 1 4 5 10 7 10 13 15 65
№ 31 (Taganrogas) 1 18 32 38 44 130 165 26 454
№ 31 (Tbilisis) 3 17 20
№ 153 (Novisibirskas) 6 27 18 63 54 97 265
Viso 0 8 35 81 88 125 256 390 481 391 287 321 2463

Pirmas serijinis orlaivis buvo surinktas 1940 m. Leningrade veikusioje karinėje gamykloje Nr. 23. Paskutinis, 66 serijos, LaGG-3 buvo surinktas 1944 m. liepos mėn. Tbilisyje.

LaGG-3 gamyba (gamyklų duomenimis), 1941-1944 m.[2]
Gamykla / metai 1941 1942 1943 1944 Viso
№ 21 (Gorkis) 1659 1924 3583
№ 153 (Novisibirskas) 265 65 330
№ 23 (Leningradas) 65 65
№ 31 (Taganrogas) 454 454
№ 31 (Tbilisis) 20 782 1065 229 2096
Viso 2463 2771 1065 229 6528

Naudojimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LaGG-3 nebuvo mėgstami pilotų dėl mažo greičio, medinių konstrukcijų puvimo, ilgo parengimo skrydžiui, nestabilaus variklio darbo.

Dėl medinės konstrukcijos lėktuvas greitai gavo pravardę "Skraidantis lakuotas garantuotas karstas" (rus. «Летающий Авиационный Гарантированный Гроб»), nors, kai kurių šaltinių teigimu, ši pravardė pasirodė jau po karo, išleidus A. Lavočkino biografiją.[3]

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

4 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagerintas karbiuratorius, padidinta variklio galia, patranką pakeitė kitas UBS kulkosvaidis. Greitis 549 km/h

7 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sumažinta bakų talpa po 40l kiekvienam. Padidinti ratai (650x200 mm). Svoris 3280 kg. Greitis 549 km/h.

8 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įtaisyti nauji kulkosvaidžiai VJ-23. 1941 m. pabaigoje pradėti gaminti.

11 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pritaikytas raketų paleidimui (PO-82) bei galimybė mėtyti bombas (R3-40). 1942 m. pradžioje pradėti gaminti.

23 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakeista uodegos valdymo sistema.

29 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Padidinta variklio galia iki 1260 AG. Nauji duslintuvai. Pakeisti radijo siųstuvai (veikė 3,7-6,05 MHz dažniu).

34 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengta didelio galingumo patranka Shpilany Š-37. Bet ji buvo nepatikima. Bandyta keisti kita, tačiau galiausiai masiškai nepradėti leisti.

35 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įdiegti automatiniai užsparniai. Pito vamzdelius perkėlė prie sparno. Padidino radiatorius.

66 serija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradėtas naudoti lengvesnis rėmas, dėl ko svoris sumažėjo iki 2990 kg. Pakeltas greitis iki 591 km/h. Kai kurie lėktuvo mazgai suvienodinti su Jak-1 lėktuvu. Pradėtas montuoti neperšaunamas stiklas (55 mm storio stiklas). Pradėtas gaminti 1943 m.

Charakteristikos (LaGG-3, 66 serijos)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LaGG-3
Tipas
Ekipažas 1 pilotas
Keleivinės vietos
Ilgis 8,81 m
Aukštis 2,54 m
Sparnų ilgis 9,80 m
Sparnų tipas monoplanas
Sparnų kampas
Sparnų plotas 17,4 m²
Tuščioji masė 2990 kg
Pilnoji masė
Maksimali masė
Variklis (-iai) 1x Klimov M-105PF, V-12 skysčiu aušinamas variklis, 924 KW (1260 Ag)
Traukos jėga
Kreiserinis greitis
Didžiausias greitis 575 km/h
Mach
Skrydžio aukštis
Didžiausias aukštis 9700 m
Skrydžio nuotolis 1000 km
Kovinis skrydžio nuotolis
Kilimo greitis 14,9 m/s
Kuro atsargos
krydžio trukmė


Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2 × 12,7 mm Berezin BS kulkosvaidžiai
  • 1 × 20 mm ŠVAK patranka
  • 6 × RS-82 ar RS-132 raketos arba bombos iki 200 kg svorio

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (RU) Авдеев Ю. «Лавочки» для завоевания господства в воздухе. // «Красная Звезда». — 2021. — 7 апреля. — С.9.
  • (RU) Арлазоров М. С. Фронт идёт через КБ.-M.:"Знание", 1969 г.
  • (RU) Харук А. И. Истребители Второй Мировой. Самая полная энциклопедия. — М.: Яуза, ЭКСМО, 2012. — 368 с. — 1500 экз. — ISBN 978-5-699-58917-3.
  • (EN) Kotelnikov, Vladimir. Russian Piston Aero Engines. Marlborough, Wiltshire. The Crowood Press Ltd. 2005. ISBN 1-86126-702-9.
  • (RU) Под общ. ред. Д. А. Соболева. История отечественной авиапромышленности. Серийное самолётостроение, 1910-2010 гг.. — М.: РУСАВИА, 2011. — 432 с. с.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kotelnikov, Vladimir. Russian Piston Aero Engines. Marlborough, Wiltshire. The Crowood Press Ltd. 2005. ISBN 1-86126-702-9.
  2. Под общ. ред. Д. А. Соболева. История отечественной авиапромышленности. Серийное самолётостроение, 1910-2010 гг.. — М.: РУСАВИА, 2011. — 432 с. с.
  3. Арлазоров М. С. Фронт идёт через КБ.-M.:"Знание", 1969 г.