Laurynas Ivinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Laurynas Ivinskis
Laurynas Ivinskis.jpg
Gimė: 1810 m. rugpjūčio 15 d.
Bambaluose, Užvenčio valsčius
Mirė: 1881 m. liepos 29 d. (70 metų)
Milvyduose, palaidotas Kuršėnuose
Veikla: poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.

Laurynas Ivinskis (1810 m. rugpjūčio 15 d. Bambaluose, Užvenčio valsčius – 1881 m. liepos 29 d. Milvyduose, palaidotas Kuršėnuose) – poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Laurynas Ivinskis. 2007-06-12.jpg

Gimė neturtingų bajorų šeimoje. 1831 m. baigė unitų – bazilijonų vidurinę mokyklą Kolainiuose. 1841 m. Šiaulių gimnazijoje išlaikė namų mokytojo egzaminus, o 1847 m. Kauno gimnazijoje – miesto mokytojo egzaminus.

Mokytojavo Rietave, Joniškėlyje, dvaruose. Parengė pirmąjį periodinį leidinį Didžiojoje Lietuvoje – lietuviškąjį kalendorių. Jis išėjo Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, pavadinimu „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846 m.“ Tą vardą dukart keitė, kol nuo 1848 m. nusistovėjo „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“, ėjo ligi 1864 m. 18661867 m. turėjo kalendorių perrašyti rusų raidėmis. 1878 m. išleido lotynų raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 (19 lotynų raidėmis ir 3 rusiškomis) kalendoriai.

1856 m. parengė pirmojo lietuviško laikraščio „Aitvaras“ projektą, bet negavo leidimo jam išleisti.[1] Buvo užsimojęs iš visų esamų žodynų sudaryti vieną, papildant savo surinktais žodžiais. 1864 m. laikinai perkeltas į Kauną. Nuo 1869 m. Renave mokė grafo A. Renė vaikaičius. Iš Renavo važinėjo dėstyti į Lubių slaptą lietuvišką mokyklą. 1872 m. apsigyveno Šiauliuose pas Nikolajų ir Aleksandrą Zubovus kaip jų sūnaus Vlado korepetitorius. Apie 1874 m. grįžęs į Rietavą, mokytojavo, grojo Irenėjaus Oginskio orkestre, dainavo chore, įsijungė į gyvulių globos draugijos veiklą.

Paliko rankraštinę lenkų-lietuvių kalbų žodyno dalį, lietuvių kalbos gramatiką, buvo pradėjęs rašyti rusų-lietuvių kalbų žodyną. Kalendoriuje paskelbė lietuvių rašytojų kūrinių, tautosakos, iš lenkų kalbos išvertė prozos ir poezijos, pats rašė eiles. Buvo sudaręs mineralų, uolienų bei akmenų pavadinimų sąrašą. 1864 m. su S. Mikuckiu išleido pradžiamokslį „Abėcėlė žemaitiškai lietuviška“.

Atminimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 178 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]