Latvijos lietuviai

Latvijos lietuviai – lietuviai, laikinai ar nuolat gyvenantys Latvijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji lietuviai dab. Latvijos teritorijoje įsikūrė VII–XII a. XIII a. Latgalos pietuose jie buvo pasistatę Naujinio pilį prie dab. Daugpilio. Šiauriausia lietuvių sala Latgaloje buvo 9 lietuvių kaimai Ciskodo parapijoje. XIX a. Latvijoje apsigyveno iš buv. Abiejų Tautų Respublikos teritorijos pasitraukusių 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvių, vėliau ir paleistų iš Sibiro tremties, t. p. už draudžiamosios lietuvių spaudos platinimą, tautinę veiklą žandarų persekiojamų ir gaudomų lietuvių.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje plėtojantis pramonei padidėjo lietuvių imigracija. Ieškoti darbo ir mokytis lietuviai vyko į Rygą, Liepoją, Bauskę, Mintaują, Ventspilį, kt. miestus, t. p. Pietų Latvijos kaimus. XIX a. pabaigoje lietuviai Indricoje, Gauruose nusipirko ir pasidalijo J. Platerio dvarus, įkūrė savo gyvenviečių. Nemažai lietuvių dirbo Rygos geležinkelio vagonų gamykloje, gumos fabrike „Provodnik“, lentpjūvėse, linų verpyklose, alaus daryklose, baldų dirbtuvėse, tramvajų depe, prie geležinkelių, uostuose ir kitur.

1918 m. susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, dalis lietuvių grįžo į Lietuvą. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į Latviją atvyko politinių emigrantų komunistų, kairiųjų liaudininkų ir socialdemokratų.

Po 1934 m. perversmo Latvijoje lietuviai buvo iškeldinti iš Alūkstos apskrities pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemės; imta latvinti lietuviškus vietovardžius. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Latvijos lietuvių buvo pasitraukę į SSRS, dalis lietuvių veikėjų emigravo.

Norėdami būti arčiau Lietuvos, Latvijoje – Daugpilyje, Jelgavoje, Rygoje, jų apylinkėse ir kitur XX a. šeštame–septintame dešimtmetyje apsigyveno daugelis buv. lietuvių politinių kalinių ir tremtinių, negavusių Lietuvos sovietinių institucijų leidimo grįžti į Lietuvą.^[1]

Organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. veikė lietuvių savišalpos, labdaros, kultūros ir kt. organizacijų, 1930 m. jos susibūrė į Latvijos lietuvių sąjungą.

Kai kurie lietuvių darbininkai priklausė Latvijos socialdemokratų organizacijoms. XX a. pradžioje veikė Lietuvos socialdemokratų partijos organizacija; ji 1907 m. gegužės mėn. prisijungė prie Latvijos socialdemokratų partijos. 1909–1915 m. veikė Latvijos lietuvių socialdemokratų organizacija „Lietuvių kultūros centras“, kuris 1910 m. turėjo apie 120 narių, 1919 m. veiklą plėtojo Latvijos socialdemokratijos (nuo 1919 m. kovo mėn. Latvijos komunistų partija) lietuvių sekcija; ji 1919 m. sausio–gegužės mėn. leido laikraštį „Darbininkų kova“.

Latvijos lietuvių organizacijos XIX a. pabaigoje–XX a. ketvirtame dešimtmetyje

Organizacija	Įkūrimo metai
Daugpilio Lietuvių draugija	1926 m.
Jaunimo sporto draugija „Vytis“	1929 m.
Lietuvių Žiemgalos draugija (Jelgava)	1928 m.
Latvijos lietuvių sąjunga	1930 m.
Liepojos Lietuvių draugija	1911 m.
Liepojos draugija Savišalpa	1904 m.
Liepojos Šv. Zitos draugija	1909 m.
Lietuvių pašalpos draugija	1894 m.
Lietuvių tėvų draugija	1924 m.
Mokytojų draugija	1928 m.
Rygos lietuviškai dainai puoselėti draugija „Aušra“	1881 m.
Rygos katalikų draugija „Blaivybė“	1908 m.
Rygos socialistų blaivininkų draugija „Giedra“	1910 m.
Rygos muzikos bei dainos draugija „Kanklės“	1904 m.
Rygos lietuvių pašalpos ir kultūros skleidimo draugija	1904 m.
Rygos studentų draugija „Viltis“	1904 m.
Rygos Šv. Zitos tarnaičių draugija	1910 m.
Rygos švietimo draugija „Žvaigždė“	1907 m.
Katalikų jaunimo draugija „Šviesa“	1922 m.
Rygos jaunimo draugija „Rūta“ (skyrius Liepojoje)	1924 m.
Rygos teatro draugija	1930 m.
Rygos lietuvių gimnazijos absolventų draugija „Laisvė“	1929 m.

1991 m. gegužės 4 d. Latvijai atkūrus nepriklausomybę veiklą pradėjo Latvijos lietuvių bendruomenė, atnaujino Latvijos lietuvių sąjunga. 1988–1995 m. Latvijos lietuviai aktyviai dalyvavo Latvijos Tautos fronto veikloje.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1907 m. Latvijoje veikė nemažai lietuviškų mokyklų. 1933–1934 m. lietuviškos 4 klasių mokyklos veikė Rygoje (2 mokyklos), Aknystoje, Eglainėje, Indricoje, Gryvoje, Miciūniškyje, Neretose, 6 klasių mokyklos Rygoje (2 mokyklos), Liepojoje, Jelgavoje, Subatėje. 1938 m. veikė 18 lietuviškų pradžios mokyklų. Lietuvių mokyklas 1933 m. lankė 975 vaikai, 1938 m. – 980, 1939 m. – 700. 1924–1948 m. Rygoje veikė lietuvių realinė gimnazija. XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje Aucės, Baltmuižės, Kalkuonės, Medumo, Skyronių, Ukrų, Vytinės latvių mokyklose buvo lietuvių kalbos pamokų. Rygoje veikė 2 lietuvių vaikų darželiai. Po Antrojo pasaulinio karo visos mokyklos buvo uždarytos.

XX a. dešimtame dešimtmetyje Latvijos lietuvių bendruomenės iniciatyva įsteigta lituanistinių (sekmadieninių) mokyklų: Daugpilyje (veikė 1994–2000 m.), Jūrmaloje (1994–2005 m.), Jelgavoje (1989 m.), Kegume (1999–2004 m.), Liepojoje (1989 m., atkurta 1998 m., veikė iki 2002 m.), Valmieroje (1998 m.), Duobelėje (2000–2006 m.), Aknystoje (2004 m.), jose dirbo 16 mokytojų. XXI a. pradžioje sumažėjus mokinių, dalis mokyklų uždaryta. Lietuvių kalbos fakultatyvai veikia Daugpilyje, Aknystoje, lietuviškos 1–9 klasės, įkurtos Liepojos lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, iki 2002 m. veikė Liepojos latvių 8 vidurinėje mokykloje.

Pirma lietuvių klasė latvių 85 vidurinėje mokykloje Rygoje buvo įkurta 1991 m., nuo 1995 m. veikia Rygos lietuvių kultūros ir švietimo centro iniciatyva įsteigta Rygos lietuvių vidurinė mokykla (1995–2000 m. pagrindinė mokykla, 1–10 klasės, nuo 2003 m. – 1–12 klasės). Mokyklas vadovėliais aprūpina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Daugpilio vaikų darželyje iki 2005 m. veikė lietuvių kalbos fakultatyvas. 1998 m. įvyko III Latvijos lituanistinių mokyklų mokytojų seminaras Valmieroje.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvijos lietuvių jungtinis folkloro ansamblis (7 draugijų folkloro ansambliai) 1994, 1998, 2003 m. dalyvavo pasaulio lietuvių dainų šventėse. Latvijos lietuviai dalyvauja tradiciniuose Latvijos tautinių mažumų festivaliuose Rygoje „Latvijos vainikas“ ir lietuvių, latvių, lyvių, estų kultūros šventėje „Baltijos pynė“. Įvairiuose renginiuose dalyvauja 1998 m. įkurtas Latvijos lietuvių vaikų folkloro jungtinis ansamblis.

Latvijos lietuvių jungtinė sportininkų komanda dalyvavo IV–VII Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse.^[2]

Spauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1881 m. Mintaujoje (Jelgavoje) buvo rengiamasi leisti savaitraštį „Lietuvos žinios“, 1883 m. Rygoje – žurnalą „Aušrinė“, Liepojoje – savaitraštį „Žemaitiškas laikraštis“, bet Rusijos valdžia nedavė leidimo. Tik panaikinus lietuvių spaudos draudimą, 1906 m. Rygoje L. Jakavičius išleido pirmąjį lietuvių periodinį leidinį – satyros ir humoro žurnalą „Juokdarys“, kuris ėjo iki 1907 m.^[3]

Latvijoje leisti lietuvių periodiniai leidiniai

Leidimo pavadinimas	Leidimo metai	Leidinio tipas	Leidinio pobūdis
Botagas	1914–1915 m.	laikraštis	literatūros, humoro ir satyros
Darbininkų balsas	1930–1931 m.	laikraštis	politikos ir visuomenės, socialdemokratų krypties
Darbininkų kova	1919 m.	laikraštis	Latvijos socialdemokratų lietuvių sekcijos
Darbo frontas	1933–1934 m.	laikraštis	politikos, ek. kultūros, socialdemokratų krypties
Kareivių tiesa	1914 m.	laikraštis	kariškių (išėjo 3 nr.)
Laisvas žodis	1917 m.	laikraštis	Lietuvos karininkų
Laisvas žodis	1928–1930 m.	mėnesinis žurnalas	kultūros ir visuomenės
Laisvė	1932–1933 m.	laikraštis	socialdemokratų krypties
Laisvės kovotojas	1932 m.	laikraštis	socialdemokratų krypties
Latvijos lietuvis	1930–1931 m.	savaitraštis	Latvijos lietuvių sąjungos
Latvijos lietuvis	1989–1996 m.	laikraštis	tautinės krypties
Liaudies balsas	1927–1928 m.	laikraštis	valstiečių liaudininkų
Lietuvis	1933–1935 m.	mėnesinis laikraštis	tautinės katalikų krypties
Lietuvių balsas	1931–1940 m. ir nuo 1994 m.	laikraštis	visuomenės ir kultūros
Lietuvių mintys	1933 m.	laikraštis	socialdemokratų krypties
Liuosybė	1917 m.	savaitraštis	Rygos lietuvių sąjungos; liberalus (išėjo 7 nr.)
Naujas žodis	1925–1926 m.	žurnalas	kultūros ir visuomenės
Pirmyn	1907–1909 m.	laikraštis	socialdemokratų krypties
Rygos balsas	1921–1931 m.	savaitraštis	katalikų krypties
Rygos garsas	1909–1917 m.	savaitraštis	politikos, literatūros, mokslo; katalikų krypties
Rygos naujienos	1909–1915 m.	savaitraštis	politikos, ekonomikos, visuomenės; liberalus
Vilnis	1913–1914 ir 1917 m.	savaitraštis	socialdemokratų krypties

Lietuviai Latvijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemažai lietuvių mokėsi Jelgavos, Liepojos, Rygos gimnazijose; vien Jelgavoje mokėsi daug būsimų lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų – Petras Avižonis, Kipras Bielinis, Vytautas Didžiulis, Petras Kalpokas, Vladas Mironas, Vladas Požėla, Mykolas Sleževičius, Antanas Smetona, Jonas Šliūpas ir Rokas Šliūpas, Justinas Vienožinskis ir kiti.

Demografinė raida tarp 1914 m. ir 2006 m.

1914 m.

1920 m.

1925 m.

1930 m.

1935 m.

1959 m.^sur.

95 000

25 588

23 192

25 880

22 843

32 383

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

1999 m.

2000 m.

2006 m.

40 589

37 818

34 630

31 124

30 800

31 467

Latvijos miestų gyventojai lietuviai 1897–2000 m.

Miestas	1897 m.	1914 m.	1989 m.	1996 m.	2000 m.
Ryga	6 362	35 156	7 012	6 926	5 875
Daugpilis		190	1 118	1 158	967
Jelgava		800	927	1055	866
Jūrmala			541	556	520
Liepoja	3 590	17 567	2 663	2 801	2 381

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Latvijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.
↑ Latvija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 594 psl.
↑ Juozapas Vytas Urbonas. Latvija. Spauda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 595 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Budzinauskienė. Latvijos lietuvių bendruomenė. – Vilnius, 2001.
Lietuvių kalbos paribio šnektos: fonologija (sud. Kazimieras Garšva). – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – 391 p.: iliustr. – ISBN 9955-704-02-0
Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos: monografija (sud. Irena Regina Merkienė, Rasa Paukštytė-Šaknienė, Vida Savoniakaitė, Žilvytis Bernardas Šaknys). – Vilnius: Versus aureus, 2005. – 286 p.: iliustr. – ISBN 9955-601-89-2

Lietuviai

Subetnosai: Aukštaičiai | Žemaičiai | Dzūkai | Suvalkiečiai

Istorinės diasporos: Lietuvninkai

[1] Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Latvijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.

[2] Latvija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 594 psl.

[3] Juozapas Vytas Urbonas. Latvija. Spauda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 595 psl.

[1]

[2]

[3]