Latvių raudonieji šauliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Latvių raudonieji šauliai – bolševikų atraminė karinė jėga, suvaidinusi reikšmingą vaidmenį Rusijos pilietiniame kare.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Latvių šaulių pulkai buvo pradėti formuoti I Pasaulinio karo pradžioje latvių savanorių iniciatyva. 1916 m. latvių šauliai sudarė 9 pulkus, dvi brigadas, apimančias 35 000 karių. 1917 m. juose dėl karo nesėkmių, Rusijos karinės vadovybės nesugebėjimo apginti nuo Vokietijos puolimo Latvijos teritorijos, apskritai sunkios padėties Rusijos imperijoje ir kt. latvių šauliai buvo stipriai paveikti bolševikinės agitacijos.

Latvių raudonieji šauliai aktyviai dalyvavo Spalio perversme, verčiant Laikinąją vyriausybę, kontroliavo visus pagrindinius geležinkelio mazgus ir tokiu būdu blokavo bet kokias Laikinajai vyriausybei ištikimų junginių pastangas pasiekti Petrogradą. Vladimiras Leninas nepasitikėjo rusų karinių pajėgų daliniais, todėl pavedė latvių bolševikams atsiųsti į Petrogradą latvių šaulius ginti bolševikų valdžios.

Iš pradžių buvo suformuotos elitinės latvių šaulių pajėgos, kurios nuo 1917 m. gruodžio ėmė saugoti Smolnį. Vėliau jos buvo perkeltos į Maskvą. Latvių šauliai 1918 m. balandžio mėnesį tapo pirmuoju nuolatiniu Raudonosios armijos junginiu – Latdivizija, sudaryta iš 9 pulkų ir techninių dalinių. Latdivizijoje buvo apie 18 000 karių. Latvių šaulių įgulos buvo laikomos beveik visuose Rusijos politiniuose ir strateginiuose centruose.

1918 m. balandžio mėnesį latvių šauliai likvidavo anarchistų organizacijas Maskvoje ir Petrograde, liepos 7 d. Maskvoje per trumpą laiką užgniaužė kairiųjų eserų maištą, remiamą rusų armijos dalinių. Netrukus jie susidorojo su dešiniųjų eserų sukilimais Petrograde, Jaroslavlyje, Rybinske, Murome ir kitur. Vėliau latvių raudonieji šauliai dalyvavo kovose dėl Tarybinės Latvijos sukūrimo.

1919 m. rudenį grįžusi į Rusiją Latdivizija, sustiprinta ir pertvarkyta, su nauju įniršiu stojo į kovą prieš baltuosius generolus. 1919 m. spalį prie Maskvos ėmė artintis A. Denikino armija. V. Lenino paraginti Latdivizijos daliniai puolė fronto centre. Dvi savaites trukusiame mūšyje latvių šauliai pralaužė fronto liniją, taip lemtingai prisidėdami prie A. Denikino sutriuškinimo. Šauliai suvaidino reikšmingą vaidmenį atremiant generolo N. Judeničiaus puolimą. Latdivizija dalyvavo kovose ir prieš generolą P. Vrangelį.

Latdivizija buvo oficialiai išformuota 1921 m., maždaug 11 000 jos karių grįžo į Latviją ir tapo jos piliečiais. Tačiau dalis šaulių liko Tarybų Rusijoje. Čia apskritai ligi 1937 m. J. Stalino represijų tarybinė latvių bendruomenė buvo tokia didelė, jog turėjo savo kultūrinį gyvenimą. Veikė daugiau nei 200 latviškų mokyklų, daug latvių klubų, kultūros centrų, bibliotekų, mėgėjiškų teatro trupių. Latvių teatrus buvo galima rasti Maskvoje, Leningrade, Smolenske. Latvių komunistai sudarė neproporcingai didelį partijos, valstybės ir kariuomenės vadovų procentą. Latvių komunistai turėjo savo atstovus TSKP CK ir Politbiure, Liaudies komisarų taryboje. Tarybinių oro pajėgų, armijos, karinės žvalgybos ir civilinės gynybos vadų didelė dalis buvo latvių generolai.

19361937 m. J. Stalino inicijuota teroro banga beveik visiškai sunaikino latvių karinę ir partinę vadovybę. Daug latvių kolektyvinių ūkių, egzistavusių Rusijoje, buvo surusinti, kai kurie latviai iš baimės surusino savo pavardes. Buvo uždarytos visos latvių organizacijos.