Laivių piliakalnis

Koordinatės

56°04′47″ š. pl. 21°36′00.3″ r. ilg. / 56.07972°š. pl. 21.600083°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Imbarės seniūnija

Aukštis

8 m

Plotas

50 x 45 m

Naudotas

I tūkstantmetis – XIII a.

Žvalgytas

1948, 1959, 1982, 1992, 1999, 2009, 2010, 2013, 2017 m

Registro Nr.

5212

Vikiteka: Laivių piliakalnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Laivių piliakalnis, vadinamas Pilale (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas - 5212, senas registro kodas - A441P) – piliakalnis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Laivių kaime (Imbarės seniūnija), Salanto ir Bubino santakoje.

Pasiekiamas keliu Salantai–Plateliai, Laivių kaimo pradžioje pasukus kairėn, į Piliakalnio gatvę. Ja pravažiavus 710 m, sukama į kairę ir toliau lauko keliuku važiuojama šiaurės kryptimi 600 m palei Bubino upelį. Piliakalnis yra lauko kyšulio kampe, apaugęs medžiais.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas į upių santaką įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, 8 m aukščio. Aikštelė trikampė, 50 m ilgio šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi ir 45 m pločio pietvakariniame krašte.

Palei aikštelės pietvakarinį kraštą supiltas 49 m ilgio ir 10 m pločio puslankio formos pylimas,^[1] kurio aukštis nuo aikštelės pusės 0,7–1,0 m, o išorėje – 1,5–2,0 metro. Priešais pylimą aukštumos pusėje pastebimos gynybinio griovio liekanos.

Į pietus - pietvakarius nuo pylimo pastebėta papėdės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio pėdsakų.

Piliakalnis apaugęs lapuočių medžių mišku. Šiaurės rytinis šlaitas paplautas Salanto ir Bubino santakos, eroduoja. Aikštelės šiaurės rytinėje dalyje išlikusios lobių ieškotojų iškastos duobės. Gynybinis pylimas užslinkęs. Anotacinio ženklo nėra.

Archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas. Saugomos teritorijos plotas 1,2007 ha.

Apie 70 m į pietryčius nuo piliakalnio yra Laivių akmuo, vadinamas Laumės kūliu, o apie 350 m į pietryčius, priešingame Bubino krante – Laivių kapinynas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį vietos gyventojai vadinama Pilale. Pasakoja, kad senovėje pro piliakalnį tekantis Salantas buvęs didelė ir vandeninga upė, kuria plaukiojo karo ir prekybos laivai, prisišvartuodavę netoli piliakalnio, prie aukšto ąžuolo su ilga, virš upės slėnio pakibusia šaka, naudojama kroviniams iš laivų iškrauti ir pakrauti. Esą, laivų sustojimo vietą imta vadinti Laiviais, o vėliau šis vardas prigijo visam kaimui.^[2]

Kiti padavimai pasakoja apie piliakalnyje nugrimzdusį dvarą ir užkastus lobius, link kurių vedę požeminiai urvai.^[3] Matyt šie pasakojimai atvedė į piliakalnį lengvatikius lobių ieškotojus, po kurių apsilankymo aikštelėje liko keletas didelių duobių.

1972 m. piliakalnis įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR494),^[4] 1992 m. registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre,^[5] 1997 m. įrašytas į registro archeologinių vietų sąrašą (kodas A441),^[6] 1998 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu (kodas A441P),^[7] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu.^[8]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį kaip kultūros paveldo objektą išaiškino inžinierius Ignas Jablonskis. 1948 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas),^[9] 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus),^[10] 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas),^[11], 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),^[12] 1999, 2009, 2010 ir 2017 m. – Julius Kanarskas (Salantų regioninis parkas; Kretingos muziejus), 2013 m. – Arūnas Strazdas, Jonas Balčiūnas ir Algirdas Skrupskelis (Kultūros paveldo centras).

1974–1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1982 m. – Visasąjunginis žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas,^[13] 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas, 2013 m. – Kultūros paveldo centras.

Datuojamas I tūkstantmečiu. – XIII a.^[14]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos piliakalniai: atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 454-455

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius: Mintis. – 1975. – T. 2. – P. 92, eil. Nr. 359
↑ Piliakalnis, Laivių km., Imbarės apyl. – Archeologinio paminklo pasas. Surašė J. Mickevičius. – 1959. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 6. – L. 2a
Julius Kanarskas. Iš Laivių praeities. – Švyturys – 1992 m. vasario 1 d.
↑ Julius Kanarskas. Laivių piliakalnis – pamirštas kaimo priešistorės liudininkas. – Švyturys – 2017 m. balandžio 22. – P. 1, 5, 7
↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135
↑ Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993
↑ Valstybės žinios – 1998. – Nr. 14. – P. 10,
↑ Valstybės žinios – 1998. – Nr. 49. – P. 55
↑ Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymas Nr. ĮV-190
↑ Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – B. 31. – L. 42
↑ Kretingos rajono Imbarės apylinkės ir Salantų miesto archeologijos paminklai. 1959–1960 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 6. – L. 1-8
↑ Tyrimų medžiaga saugoma Kultūros paveldo centre.
↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap.1. – B. 14
↑ Bronius Dakanis. Archeologijos paminklų kartografavimas Lietuvos TSR. – 1967–1987 m. istorijos ir kultūros paminklų tyrinėjimai. – Vilnius, 1987
↑ Gintautas Zabiela. Laivių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 462 psl.