Laima Laučkaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Laima Laučkaitė-Surgailienė (g. 1956 m. liepos 20 d. Vilniuje) – Lietuvos dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Alfonsas Laučka, sesuo Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. 1979 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1988 m. menotyros kandidatė.

19791983 m. dirbo Utenos kraštotyros muziejuje, 19831987 m. – vaikų dailės mokykloje Vienoje, 1988 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektoriuje, 19931996 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1990 m. dirba Kultūros, filosofijos ir meno institute, nuo 2003 m. vyr. mokslo darbuotoja. 19911992 m. stažavo Miuncheno universiteto Meno istorijos institute.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių tyrinėjimų pagrindinės sritys – XX a. Lietuvos dailė, tautodailė, bendri ir skiriamieji Lietuvos dailės bruožai. Užsienio spaudoje paskelbė straipsnių apie rusų kilmės vokiečių dailininkę Marianne von Werefkin. Kuruoja parodas.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lijana ŠatavičiūtėLaima Laučkaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 608 psl.