Laidojimo laukų kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laidojimo laukų kultūra
XIII a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e.
Urnfield culture 001.jpg
Urnos
Dab. valstybės: Europa
Ist. regionas: Germanija, Italija, Galija, Panonija
Amžius: Bronzos amžius, Geležies amžius
Lingvistinė gr.: proto-indoeuropiečiai
Lokalūs variantai: Lužicos, Gavos, Žemutinio Reino, Knovico, Šiaurės Alpių, Dunojaus vidurupio, Golasekos, Protovilanovos ir kt.
Europe late bronze age.png
Commons-logo.svg Vikiteka: Laidojimo laukų kultūraVikiteka

Laidojimo laukų kultūra arba Laidojimo urnų laukų kultūra – bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių kultūrų, paplitusių Europoje, grupė.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Laidojimo urnos schema

XIII a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e. nuo Baltijos rytinio pajūrio iki Dunojaus ir nuo Šprė upės iki Voluinės buvo paplitusi Lužitėnų kultūra. 2 tūkstantmečio pr. m. e. pab. – 1 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Dunojaus ir Reino slėniuose, Šiaurės vakarų Šveicarijoje ir Rytų Prancūzijoje buvo paplitusios Pietų vokiečių ir Pareinės kultūros; vėliau jos apėmė visą Prancūziją, VIII a. pr. m. e. – Pirėnų pusiasalį, IX a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e. – Britaniją. Rytų Europoje II a. pr. m. e.- IV a. m. e. egzistavo trys Laidojimo laukų kultūros: Černiachovo kultūra, Pševorsko kultūra, Zarubincų kultūra.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Laidojimo laukų kultūroms būdinga panaši laidosena: mirusieji laidoti kapinynuose. Ankstyvuoju laikotarpiu sudegintų palaikų likučiai buvo supilami į molines urnas, jos dedamos kapo duobės dugne, vėlyvuoju laidoti ir nedeginti.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Laidojimo laukų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 423 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Hans Joachim Behnke: Untersuchungen zu Bestattungssitten der Urnenfelderzeit und der älteren Eisenzeit am Hochrhein. Die hallstattzeitlichen Grabhügel von Ewattingen und Lembach und die urnenfelderzeitliche Siedlung von Ewattingen im Landkreis Waldshut. Leipziger Universitäts-Verl., Leipzig 2000, ISBN 3-934565-65-4.
  • M. Coles/A. F. Harding, The Bronze Age in Europe (London 1979).
  • Konrad Jażdżewski, Urgeschichte Mitteleuropas (Wrocław 1984).
  • Wolfgang Kimmig: Die Urnenfelderkultur in Baden. Untersucht aufgrund der Gräberfunde. de Gruyter, Berlin 1940 (= Römisch-germanische Forschungen, Bd. 14).
  • Hermann Müller-Karpe: Beiträge zur Chronologie der Urnenfelderzeit nördlich und südlich der Alpen. de Gruyter, Berlin 1959 (= Römisch-Germanische Forschungen, Bd. 22).
  • Daniela Kern: Urnenfelderzeitliche Siedlungsfunde der unteren Holzwiese. Thunau am Kamp – Eine befestigte Höhensiedlung (Grabung 1965–1990). Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Wien 2001 (= Mitteilungen der Prähistorischen Kommission der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Bd. 41), ISBN 3-7001-2985-8.
  • G. Kraft: Die Stellung der Schweiz innerhalb der bronzezeitlichen Kulturgruppen Mitteleuropas. In Anzeiger für Schweizerische Altertumskunde, Neue Folge 29 (1927), S. 1–16, 74–90, 137–148, 209–216.
  • Emil Vogt: Die spätbronzezeitliche Keramik der Schweiz und ihre Chronologie. Fretz, Zürich 1930 (= Denkschriften der Schweizerischen Naturforschenden Gesellschaft, Bd. 66, Abh. 1).
  • G. Weber, Händler, Kieger, Bronzegießer (Kassel 1992).
  • Ute Seidel, Bronzezeit. Württembergisches Landesmuseum Stuttgart (Stuttgart 1995).
  • Association Abbaye de Daoulas (eds.), Avant les Celtes. L’Europe a l’age du Bronze (Daoulas 1988).