Laiškinis atvirukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1933 m. Irako leidimo laiškinis atvirukas

Laiškinis atvirukas (angl. letter sheet, lettersheet, letter card; rus. почтовый лист) - pašto popieriaus gaminys, baltas ar šviesus neperšviečiamo popieriaus lapas, skirtas siųsti paštu be voko. Tekstas rašomas tik ant vienos šio lapo pusės; lapas perlenkiamas, paprastai tik vieną kartą, taip, kad tekstas būtų sulankstyto lapo viduje. Lapo kraštai, iš anksto patepti atitinkamais klijais, suklijuojami. Viena laiškinio atviruko pusė skirta adresui užrašyti, pašto ženklui bei pašto žymoms. Laiškinis atvirukas gali turėti atplėšimą palengvinančią perforaciją.[1] XVIII-XIX a. laiškinius atvirukus užklijuodavo antspaudiniu vašku.

Laiškiniai atvirukai buvo populiarūs, kol neišpopuliarėjo laiškų vokai. Vokus iki XIX pabaigos naudojo retai, kadangi daugelyje šalių paštas laiško voką sudarantį popieriaus lapą reikalaudavo papildomo užmokesčio, todėl bendra siuntos voke kaina padidėdavo.

Išankstinio apmokėjimo laiškinius atvirukus leisdavo patys pašto operatoriai, kadangi jie turėdavo lape išspausdintus pašto ženklus, nurodančius išankstinį apmokėjimą. Laiškinius atvirukus be išankstinio mokėjimo pašto ženklų gamindavo ir kitos privačios firmos, kurios neturėdavo teisės spausdinti išankstinio mokėjimo ženklų. Naudojant tokius laiškinius atvirukus siuntimą reikėdavo apmokėti atskirai. Daugelio šalių paštas vienu ar kitu metu leido laiškinius atvirukus, bet nustojo juos leisti populiarėjant vokams. Ilgiausiai išsilaikė aerogramų laiškiniai atvirukai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]