Lagranžo taškas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lagranžo taškai tarp Saulės ir Žemės

Lagranžo taškai yra padėtys tarp dviejų, vienas aplink kitą besisukančių kūnų (Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose trečiasis mažos masės objektas (tarkim, kosminis laivas) gali neribotą laiką išbūti nenaudojant jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti. Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacijos jėgos kompensuojasi, todėl ten esančio objekto padėtis jų atžvilgiu nesikeičia.

Lagranžo taškus apie 1772 m. matematiškai atrado žymus italų – italų kilmės prancūzų matematikas Joseph Louis Lagrange.

Matematiškai galimi penki Lagranžo taškai, tačiau pirmieji trys (L1-L3) yra nestabilūs: nežymus nukrypimas nuo taško padėties gali ir nesukurti atgal į tašką grąžinančių jėgų. Tačiau galimos stabilios orbitos aplink šiuos taškus.

Priklausomai nuo kūnų masių santykio, taškai L4 ir L5 gali būti ir stabilūs. Jie stabilūs, jei didesniojo ir mažesniojo kūnų masių santykis (M1/M2) yra didesnis nei 24,96. Tai teisinga Saulės – Žemės bei, iš dalies, Žemės – Mėnulio poroms.

Žinoma pseudomokslinė teorija, jog taške L2 už Mėnulio yra Lilita. Į žemiau Mėnulio esantį tašką L1 kartais iškeliami dirbtiniai palydovai. Žemės – Saulės L1 taip pat naudojamas kaip ideali vieta Saulę stebinčioms observatorijoms. Saulės – Jupiterio L4 ir L5 taškuose skrieja vadinamoji Trojos asteroidų grupė. Saturno palydovai Tetija ir Dionė L4 ir L5 taškuose turi mažesnius palydovus Telestą bei Kalipsę ir Elenę bei Polideuką.