Lagranžo taškas
Lagranžo taškai – padėtys tarp dviejų, vienas aplink kitą besisukančių kūnų (Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose trečiasis mažos masės objektas (tarkim, kosminis laivas) gali neribotą laiką išbūti nenaudojant jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti. Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacijos jėgos kompensuojasi, todėl ten esančio objekto padėtis jų atžvilgiu nesikeičia.[1][2]
Lagranžo taškus apie 1772 m. matematiškai atrado žymus italų kilmės prancūzų matematikas Joseph Louis Lagrange, nagrinėdamas apribotą trijų kūnų sąveikos uždavinį. „Apribotą“ šiuo atveju reiškia jog trečiojo kūno masė nepalyginamai daug mažesnė nei kitų dviejų.
Matematiškai galimi penki Lagranžo taškai, tačiau pirmieji trys (L1-L3) yra nestabilūs: nežymus nukrypimas nuo taško padėties gali ir nesukurti atgal į tašką grąžinančių jėgų. L1 ir L2 yra labai nestabilūs — be kurso taisymų palydovas ten išsilaikytų vidutiniškai apie 23 dienas. L3 yra stabilesnis: palydovas ten ko gero pasiliktų apie 150 dienų.[2] Tačiau galimos stabilios orbitos apie šiuos taškus: pavyzdžiui, Gaia skrieja stabilia orbita aplink Saulės – Žemės L2 tašką, nuo mūsų nutolusį apie 1,5 mln. km.[3]
Priklausomai nuo kūnų masių santykio, taškai L4 ir L5 gali būti ir stabilūs, nes juose pasireiškia stabilizuojantis Koriolio efektas.[1] Jie stabilūs, jei didesniojo ir mažesniojo kūnų masių santykis (M1/M2) yra didesnis nei 24,96.[2] Tai teisinga Saulės – Žemės, Žemės – Mėnulio poroms ir daugeliui kitų porų Saulės sistemoje. Žemės – Mėnulio L4 ir L5 taškuose yra dulkių debesys (Kordylewski debesys).[4]
Žinoma pseudomokslinė teorija, jog taške L2 už Mėnulio yra Lilita. Į žemiau Mėnulio esantį tašką L1 kartais iškeliami dirbtiniai palydovai. Žemės – Saulės L1 taip pat naudojamas kaip ideali vieta Saulę stebinčioms observatorijoms. Saulės – Jupiterio L4 ir L5 taškuose skrieja vadinamoji Trojos asteroidų grupė. Saturno palydovai Tetija ir Dionė L4 ir L5 taškuose turi mažesnius palydovus Telestą bei Kalipsę ir Elenę bei Polideuką.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Neil J. Cornish: The Lagrange Points. nasa.gov
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Neil J. Cornish (1999). The Lagrange Points. physics.montana.edu
- ↑ Markus Bauer (2014). Gaia enters its operational orbit /sci.esa.int
- ↑ Royal Astronomical Society (26 October 2018). „Earth's dust cloud satellites confirmed“. EurekAlert!. Nuoroda tikrinta 27 October 2018.