Labanoro-Pabradės giria
Labanoro-Pabradės giria – tai antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas – 91 500 ha, iš kurių mišku apaugę 73 800 ha.
Turinys |
Geografija [taisyti]
Plyti rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje – tai Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose.
Girioje yra du miestai, tai jos rytų pakraštyje esantys Švenčionėliai ir jos pietuose Pabradė. Per girios pietrytinę dalį ir jos rytiniu pakraščiu eina geležinkelis Vilnius—Daugpilis, plentas Vilnius – Ignalina, šiaurės vakariniu pakraščiu – plentas Vilnius – Utena, šiaurine dalimi – plentas Ignalina – Molėtai, šiaurės rytine dalimi – geležinkelis Švenčionėliai – Utena.
Giria driekiasi Aukštaičių aukštuma ir Žeimenos lyguma. Pietinė miško riba eina Neries upe 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos (į pietus nuo čia jau prasideda Lavoriškių giria), tęsiasi į šiaurės rytus pro Pabradę ir Švenčionėlius link Ignalinos. Vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje – Kuktiškes ir Linkmenis. O girios šiaurės rytuose, apie Palūšę eina riba, kur ji ribojasi su Ažvinčių-Minčios giria.
Apsauga ir rekreacija [taisyti]
Giriai būdingas vaizdingas kraštovaizdis, paviršiaus formų ir miško augaviečių įvairovė. Labanoro-Pabradės girios 4% miškų yra rezervatinės parkų zonos į grupės, 24% – ekosistemų apsaugos II A grupės, 2% – rekreacinės parkų zonos ir miško parkai II B grupės, 21%-apsauginiai III grupės, 49% – ūkiniai IV grupės. Girios šiaurės rytinę dalį užima Aukštaitijos nacionalinis parkas, pietvakarinę dalį – Asvejos regioninis parkas ir didžiausią Labanoro-Pabradės girios dalį (58%) užima Labanoro regioninis parkas, kuris suskirstytas į daugelį mažesnių saugomų teritorijų (plačiau). Girioje yra ir kiti draustiniai:
- Algirdėnų telmologinis draustinis,
- Perūno telmologinis draustinis,
- Pravalo botaninis draustinis,
- Žeimenos ichtiologinis draustinis,
- Žeimenos kraštovaizdžio draustinis.
Hidrografija [taisyti]
Pagrindinės girios upės yra Žeimena ir Lakaja (dešinysis intakas), pastaroji yra dešinysis ir vandeningiausias Žeimenos intakas. Žeimenos intakai (pradedant aukštupiais):
|
|
Girioje yra kitų upelių, kaip kad Liedelė, Baltelė, Palukna, Labanoras, Peršokšna, Spengla, Juodupė, Karvinė ir kiti bevardžiai.
Yra apie 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link; didesnieji: Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Juodieji Lakajai, Liedis, Peršokšnas, Siesartis, Spenglas, Žeimenys. Kai kurie ežerai jungiasi protakomis.
Yra ir įspūdingos pelkės, tai Beržaloto, Girutiškio, Kanio, Snieginio ir kitos. Jos kaip gamtos rezervatai ir botaniniai – zoologiniai draustiniai yra saugomos su kitais čia esančiais panašiais vertingais gamtos objektais, apjungtais po bendru Labanoro regioniniu parku.
Medynai [taisyti]
Girią sudaro 105 miškai, didesni: Baranavos, Ciulų, Dubingių, Labanoro, Lakajų, Pabradės, Pakretuonės, Rudesos, Švenčionėlių, Varnėnų, Žaliašilio, Žeimenos. Masyvo diduma yra Žeimenos dešinėje pusėje.
Kultūrinės kilmės medynų 26%, pušynų yra 83%, beržynų 9%, eglynų 6%, juodalksnynų ir baltalksnynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 36%, pusamžiai medynai 40%, bręstantys 13%, brandūs 11%. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,3, skalsumas 0,73, tūris 224 m³ha. Kasmet priauga 5,8 m³/ha. [1]
60% miškų yra valstybės reikšmės, jie priklauso Ignalinos, Švenčionėlių, Utenos ir Nemenčinės urėdijoms.
Fauna ir flora [taisyti]
Girioje gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Čia yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų: lūšių, ūdrų, baltųjų kiškių, kurtinių, baltųjų tetervinų, didžiųjų apuokų, lutučių, žvirblinių pelėdų, tripirščių genių, pilkųjų meletų, gyvatėdžių, vapsvaėdžių, juodųjų peslių, gaidukų, kukučių, žalvarnių, švygždų, juodakaklių narų, juodųjų gandrų, pilkųjų gervių ir kitų.
Labanoro girioje savo unikalumu kaip faunos ir floros buveinė pasižymi Girutiškio gamtinis rezervatas. Vien tik šioje palyginus nedidelėje Labanoro girios dalyje aptinkama 100 saugomų faunos ir floros rūšių. Iš aptiktų Girutiškio gamtiniam rezervate bendrai 187 stuburinių gyvūnų – 145 yra paukščių rūšys, taip pat 8 žuvų rūšys.
Yra miškų ir pelkių retųjų augalų ir jų bendrijų, kaip kad beržų keružių, Liekniniai beržai, ar ypač genetiškai vertingų ir našių pušynų.
Istorija [taisyti]
Labanoro-Pabradės girioje gerokai daugiau nei kitose Lietuvos giriose archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių, senovinių stovyklaviečių; istorijos, gamtos, dailės, kaimo architektūros paminklų, senų miestelių ir kaimų (Labanoras, Purviniškiai, Arnionys, Martišiūnai ir kiti).
1944–1965 m. girioje veikė Vytauto apygardos Liūto ir Tigro rinktinės Lietuvos partizanai. 1945 m. kovo 11–12 d. Labanoro miške įvyko Kiauneliškio kautynės. Paskutinis aktyviai veikęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) žuvo 1965 m. [2]
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Algirdas Brukas. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
- ↑ Dalius Žygelis. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
