Labanoras

Koordinatės: 55°16′08″š. pl. 25°46′26″r. ilg. / 55.269°š. pl. 25.774°r. ilg. / 55.269; 25.774 (Labanoras)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Labanoras
{{#if:270
Labanoras prie kelio į Ignaliną
Labanoras
Labanoras
55°16′08″š. pl. 25°46′26″r. ilg. / 55.269°š. pl. 25.774°r. ilg. / 55.269; 25.774 (Labanoras)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybės vėliava Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija Labanoro seniūnija
Gyventojų (2021) 43
Vikiteka Labanoras
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Labanóras
Kilmininkas: Labanóro
Naudininkas: Labanórui
Galininkas: Labanórą
Įnagininkas: Labanóru
Vietininkas: Labanóre
Istoriniai pavadinimai rus. Лабонары[2]

Labanoras – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie  114  MolėtaiKaltanėnaiIgnalina  kelio. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, paštas (LT-18025), viešbutis-restoranas „Labanoras“. Miestelis patenka į Labanoro regioninio parko ribas, čia įsikūrusi šio parko direkcija. Yra turizmo paslaugų bendrovė „Labanoro pramogos“. Šalia miestelio yra keliautojų stovyklavietė.

Labanoro bažnyčia

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoras įsikūręs Labanoro girioje. Per miestelį teka Peršokšnos upės baseinui priklausantis Labanoro upelis, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Plentais miestelis jungiasi su Molėtais, Kaltanėnais, Švenčionėliais. 2,5 km į pietvakarius nuo Labanoro augo gamtos paminklas – pušis „Karalienė“ (2002 m. duomenimis, buvo išbraukta iš saugomų kaip nudžiuvusi).

Šiaurinė miestelio dalis vadinasi Dvariškiai, pietinė – Kunigiškiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoras iš pietų

Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373 m. 1387 m. Labanorą su apylinkėmis Ldk Jogaila atidavė Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga:

Dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais.


Vyskupijai Labanoras priklausė iki 1811 m. Pasakojama, jog dvasiškiai nesugyvenę su dvaro savininkais. Miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o priešingoji – Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savo kapines, kurios tebėra ir šiandien.

Pirmoji bažnyčia minima 1522 m. 1539 m. minimas palivarkas. 1568 m. Ldk Žygimanto Augusto rašte minimas Labanoro dvaras. Ilgainiui prie dvaro išaugo miestelis, 1731 m. jo gyventojai mokėjo činšą ir ėjo prievoles Vilniaus vyskupystės Kuktiškių dvarui.

Apie 1767 m. įkurta Labanoro parapija. 1820 m. pastatyta medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, kurioje buvo 17 dailės paminklų, tačiau ji 2009 m. gruodžio 21 d. po vidurnakčio sudegė. Bažnyčia buvo pagrindinis XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios bažnyčios ansamblio statinys.

Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1784 m. klebonijai priklausė jurisdika, suvalstybinta 1842 m. 1863 m. gegužės mėn. prie Labanoro kovėsi A. Minskio ir K. Maleckio sukilėliai. Spaudos draudimo metais lietuvišką spaudą platino Karolis Baužys. XIX a. buvo Švenčionių apskrities miestelis, valsčiaus centras.[3]

XX a. pradžioje miestelis garsėjo uogų turgumis.

1944 m. rudenį prie Labanoro veikė P. Lipinskio (Baravyko) Lietuvos partizanų būrys, platesnėje apylinkėje – Tigro rinktinė. Nuo 1950 m. apylinkės centras, Švenčionėlių miško pramonės ūkio pagalbinė gyvenvietė. 1952 m. įkurta biblioteka. 1965 m. prie Labanoro rastas Labanoro lobis, jį saugo Nalšios muziejus Švenčionyse.[4] Buvo Labanoro pradinė mokykla, prie jos įsteigtas visuomeninis muziejus.

Pavasarininkų statytas Šventųjų metų paminklas

2009 m. sudegė Labanoro bažnyčia, bet jau 2011 m. buvo pastatyta nauja. 2011 m. sausio 12 d. patvirtintas Labanoro herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. Labanoro valsčiaus centras Švenčionių apskritis
1950 m. Saldutiškio valsčius
19501959 m. Labanoro apylinkės centras Švenčionėlių rajonas
19591986 m. Švenčionių rajonas
19861995 m. Kaltanėnų apylinkė
19952001 m. Kaltanėnų seniūnija Švenčionių rajono savivaldybė
2001 Labanoro seniūnijos centras

Architektūra ir istorinis palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelis pasižymi išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Iki Valakų reformos buvo kupetinis kaimas, vėliau – spindulinio plano. Miestelio viduryje – aikštė, iš kurios radialinėmis kryptimis eina gatvės. Yra išlikusi varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai – vertingi liaudies architektūros paminklai. Krašto muzikos instrumentas – Labanoro dūda.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1846 m. ir 2021 m.
1846 m. 1866 m. 1867 m.*[2] 1905 m.[5] 1923 m.sur.[6] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur.[8] 1978 m.[9]
132 196 224 174 443 270 253 223
1979 m.sur.[10] 1985 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2005 m. 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur. -
186 171 134 75 74 59 43 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vidmantas Alekna (1957–), gydytojas reumatologas, geriatras, biomedicinos mokslų daktaras, gimęs Labanore.
  • Apie 18931897 m. čia gyveno Petrauskų šeima, kurioje augo būsimasis kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937, buvo vargonininkas bažnyčioje) ir dainininkas Kipras Petrauskas (1885–1968).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 2 psl.
  3. Łabonary. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 562 psl. (lenk.)
  4. Vincas Brazauskas, Kazys MisiusLabanoras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 391 psl.
  5. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  6. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. LabanorasMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 274 psl.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. LabanorasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 309 psl.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Vincas Brazauskas, Kazys Misius ir kt. Labanoras 2. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 462
  12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  • Labanoras. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 746 psl.

Aplinkinės gyvenvietės

Saldutiškis – 11 km
Mindūnai – 15 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Kaltanėnai – 15 km
Lakaja – 12 km
Inturkė – 25 km