La Madalenos mūšis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

La Madalenos mūšis
Data 1793 m. vasario 23 d. Vieta Sardinijos salos šiaurinėje dalyje. Rezultatas

La Madalenos mūšis – mūšis, įvykęs 1793 m. vasario 23 d. Sardinijos salos šiaurinėje dalyje.

Priešistorė

1793 m. pradžioje revoliucionieriai Paryžiuje nutarė užkariauti Sardinijos karalystę. Jie planavo armiją perkelti per Alpes ir sumušti Pjemontą ties Alpėmis, kai iš kitos pusės flotilė užimtų Sardiniją. Esmė buvo Kaljario miestas. Norėdama jį užimti, flotilė, vadovaujama admirolo L. Jean Truguet, iškeliavo iš Tulono į Ajačą. Šis laivynas vasario 14-22 d. buvo visiškai sumuštas ties Kaljariu ir kitomis pietinėmis Sardinijos vietomis.

Sausį, salos kariuomenės vado prašymu, du Šveicarijos pulko „Courten“ fuzilierių korpusai, apie 400 karių, patraukė iš Sasario į La Madaleną. Taip pat iš šiaurės Sardinijos atvyko apie 100 savanorių.

Keletas senų karališkojo Sardinijos laivyno laivų plūduriavo mažoje pietinės salos dalies įlankoje esančiame uoste Kala Gaveta, laukdami išmontavimo. Antrasis būrys, sudarytas iš 150 reguliariųjų karių bei 450 naujokų su keturiomis pulkininko Quenza bataliono patrankomis, buvo sulaipintas 16 valčių, kurias lydėjo tik viena korvetė. Ekspedicijos vadas – Pietro Paolo Colonna-Cesari, Paoli pusbrolis.

Leitenantas Napoleonas Bonapartas kartu su Karališkosios gvardijos naujokais buvo „La Fauvette“ korvetėje. Napoleono armija buvo neprofesionali, neapmokyta, nemotyvuota, negaunanti atlyginimų, be ginkluotės.

Mūšio eiga

Kariuomenė turėjo numalšinti sukilimą Bonifačo mieste. Dėl didelio vėjo jiems nesisekė išplaukti iš uosto, kol galų gale vasario 22 d. 9 valandą ryto išplaukė iš uosto ir pasiekė Spardžio salą, kur vyrai gavo poilsio. Vėliau flotilė išplaukė ir užsiėmė pakrantės pozicijas ties Punta Li Tegghj bei bandė atakuoti, tačiau buvo atmušti sausumos baterijų.

Naktį per smarkią liūtį Napoleonas su nedidele baterija bei 3 patrankomis išsilaipino iš savo laivo į Santo Stefano salą, priešais La Madalenos miestelį, nuo kurio skyrė 700 metrų pločio jūros ruožas.

Po įnirtingos muškietų krušos bei kelių patrankų šūvių užėmė gynybinį bokštą, ginamą 25 karių, iš kurių 17 buvo paimta į nelaisvę, kurių vienas Salvatore Ornano sugebėjo pabėgti ir perplaukęs sąsiaurį, įspėjo miesto kariuomenę apie Napoleono operaciją.

Napoleonas būtų iš karto puolęs La Madalena, tačiau vadas Colonna Cesari buvo visiškai kitos nuomonės. Jis bijojo karių pasipriešinimo. Napoleonas su Cesari susiriejo, Napoleonas išplūdo vadą, pavadino jį netinkamu rikiuotei, dėl ko Napoleonas su savo vyrasi visą naktį turėjo perkelti 36 colių mortyrą ant kalvos ir nutaikyti į apgyvendintą teritoriją.

Vasario 23 d., sekmadienio rytą Napoleonas pradėjo La Madalenos bombardavimą. Pirmasis šūvis pataikė į bažnyčios stogą, išgąsdindamas ir išvaikydamas gyventojus, kurie slėpėsi bažnyčioje. Antrasis pataikė į bažnyčios fasadą, kiti du į kaimyninių namų stogus. Penktasis šūvis pataikė į šventoriaus aikštės centrą, šeštasis įskriejo į bažnyčią per langą ir smogė prie pat Santa Maria Maddalena statulos kojų, nepadarydamas didesnių nuostolių statulai. Tikslus prancūzų bombardavimas tesėsi. Pasak Sardinijos laivyno, mažiausiai 1050 šūvių kliuvo miestui, buvo sugriauta arba smarkiai apgadinta apie 80 pastatų. Kanonada tęsėsi visą dieną ir naktį, kartkartėmis buvo iššaunama padegamųjų sviedinių, kurie darė didelę žalą kaimui. Bombardavimas su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi ir 24 bei 25 dienomis, herojiškas miesto gynimas buvo ties žlugimo riba.

Medinių pastatų degimas rodės silpnino gynėjus. Napoleono baterijos kanonada sunaikino ar išvedė iš rikiuotės pakrantės Sardinijos baterijas, kurios pridarė didžiulės žalos prancūzų laivams, ypač La Fauvette, į kurį pataikė kelis sykius pakrantės patranka. 22 ir 23 dienomis laivai buvo apšaudomi La Madalenos baterijų, kurios buvo išlaipintos ties Punta Li Tegghj vasario 22 d. naktį, viršilos vairininko Domenico Millelire vadovaujamo laivyno. Vasario 24 d. rytą į korvetę pataikė daugybė patrankų šūvių baterijos ties Capo d’Orso ir Palau, atgabentos taip pat Domenico Millelire. Korvetė buvo smarkiai apgadinta, tai privertė laivą slėptis ties Villa Marina, kur prisijungė ir mažesnieji ekspedicijos laivai.

Vasario 24 d. maža flotilė, dengiama La Fauvette patrankų, išplaukė mėgindama priartėti prie Kapreros tiesiai per Dela Monetos sąsiaurį ir taip pamėginti išsilaipinti. Šį manevrą nuspėjo salos gynėjai, ties sąsiaurio krantu išdėstydama 65 šaulius. Smarkus apšaudymas atmušė flotilės mėginimą išsilaipinti. Kitą dieną, vasario 25 d., La Fauvette priplaukė arčiau ir bandymas išsilaipinti buvo kartojamas. Tačiau korvetė patyrė nuostolių dėl Sardinijos karių krušos, oficialiai teigiama, kad šiame mūšyje žuvo 201 karys.

Tuo pačiu metu Domenico Millelire vadovaujama maža valtis su 14 irklininkų, vienu ginklininku ir žaizdre gaminančiu kulkas kariu priartėjo prie prancūzų laivų, atakuojančių dvi feliugas. Tai sukėlė prancūzų paniką ir La Fauvette per nelyg skubotai išplaukė į atvirą jūrą. Colonna Cesari nusiuntė Napoleonui įsakymą mesti visus ginklus bei įrankius ir skubiai palikti salą. Napoleonas norėjo išsaugoti bent jau ginklus ir įsakė vyrams juos perkelti į paplūdimį.

Atsitraukimas

Per smarkų lietų ir vėją Napoleonas padėjo savo kariams pergabenti patranką į paplūdimį, tačiau savo pabūklą teko palikti paplūdimyje, nes La Fauvette jūrininkai atsisakė į kelti patranką, kad negaištų brangaus laiko. Bėgimas buvo toks skubotas, kad Napoleonui teko palikti patranką, kad galėtų išsigelbėti su savo kariais nuo paėmimo į nelaisvę. Domenico Millelire su savanoriais, įlaipintais Sardinijos krantuose išsilaipino pietinėje Santo Stefano salos pusėje bei darbuodamiesi muškietomis atsiėmė bokštą, paimdami į nelaisvę kelis prancūzus.

Šveicarijos pulko karys Asmard pasižymėjo rizikingame žygyje. Jis rizikavo sudegti, bėgdamas su Napoleono uždegtu padegamąja virvele, susprogdindamas parako sandėlį Villa Marina saloje. Napoleonas labai rizikavo patekti į nelaisvę.

Atsakomybė ir apdovanojimai

Grįždamas pas Napoleoną, kartu su savo kolegomis leitenantas Colonel Quenza parašė oficialų raportą Karo ministrui į Paryžių. Jie suvertė kaltę Colonna Cesari poelgiui, kuriam įtakos turėjo slapti Pasquale Paoli įsakymai, kurie suplanavo misijos prieš Sardiniją nesėkmę, įgyvendindami Korsikos, aneksuotą Anglijos, atskyrimą nuo Prancūzijos. Po raporto Prancūzijos vyriausybė apkaltino Paoli ir jo šalininkus išdavyste. Paoli pabėgo slapstytis, vengdamas suėmimo į Corte, kur įsteigė Korsikos Įgaliotojų Susirinkimą, kad Korsika patektų Anglijos karūnos įtakon. 1795 spalį jis išvyko į Londoną, kur gyveno kaip karaliaus pensininkas iki savo mirties 1807 m. vasario 5 d.

Viršila Domenico Millelire buvo apdovanotas pirmuoju Sardinijos Valdžios aukso medaliu ir 300 lirų pensija visam gyvenimui. Šveicarijos pulko karys Asmard gavo sidabro medalį ir buvo paaukštintas į leitenantus. Jis atsisakė atlygio, bet priėmė algas, sakydamas “…vado atsakomybė gali būti perimto to, kuris mėgsta ją…”.