LSD

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
LSD cheminė struktūra

Lizergo rūgšties dietilamidas, sutrumpintai LSD, kartais LSD-25 (vok. Lysergsäure-diäthylamid, angl. lysergic acid diethylamide) – stipri pusiau sintetinė psichotropinė medžiaga, smegenyse sąveikaujanti su signalo perdavime dalyvaujančiais receptoriais (5HT1A ir 5HT2). Tai vienas iš haliucinogenų.

Cheminė formulė: C20H25N3O

LSD sintetinamas iš lizergo rūgšties, gaunamos iš javų grybelių paprastosios skalsės (Claviceps purpurea), dažniausiai aptinkamų rugiuose.

1985 pirmą kartą pagamintas visiškai sintetinis LSD, nenaudojant alkaloidų kaip pirmtakų.

LSD dar dažnai vadinamas „rūgštimi“ (acid - angl), dažnai vartojantys asmenys — „rūgščiosiomis galvomis“ (acid heads - angl.), medžiagos sukelti potyriai — kelione (trip arba acid trip - angl.).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą 1938 m. LSD susintetino Dr. Albertas Hofmanas (Albert Hofmann) Sandoz laboratorijoje Bazelyje, Šveicarijoje. LSD haliucinogenines savybes 1943 m. balandžio 16 d. Hofmanas atrado netyčia, medžiagai patekus ant jo odos. 1943 m. balandžio 19 d. jis dar kartą išbandė LSD poveikį panaudodamas 250 mikrogramų medžiagos ir nustatė, kad tai yra veikianti LSD dozė. Šią dieną LSD vartotojai pažymi kaip „dviračio dieną“ (Bicycle Day), nes Hofmanas LSD poveikį patyrė važiuodamas dviračiu namo.

LSD naudota medicinoje: psichoterapeutams atsirado galimybė į pasaulį pažvelgti taip, kaip jaučiasi sergantis psichikos liga ligonis, pacientai galėjo atskleisti savo slaptas mintis bei emocijas, kurios smarkiai padėdavo psichoterapija ir psichoanalize užsiimantiems medikams gydant susirgusiuosius. Iš pradžių manyta, jog tokios psichikos ligos, kaip šizofrenija, sukeliamos organizmui savaime pagaminus ir išskyrus mažą kiekį LSD identiškos medžiagos. Buvo manoma, kad LSD gali pasitarnauti ieškant vaistų nuo šios ligos. Tačiau neilgai trukus mokslininkai paneigė šią hipotezę išsiaiškinę, kad šio psichodeliko poveikis ir ligos priežastys bei veikimas kardinaliai skiriasi. LSD taip pat buvo naudojamas kaip nuskausminantis vaistas ir kaip nuo pavojingesnių narkotikų padedantis atprasti pakaitalas. Pavyzdžiui, davus medžiagos alkoholikui, jis dažnai geriau suprasdavo, kodėl piktnaudžiaudavo alkoholiu, todėl priklausomybė sumažėdavo arba net visai dingdavo. LSD gydant narkotikų priklausomybę buvo naudojamas ir dėl tos priežasties, kad baigus gydymo kursą, neatsirasdavo potraukis šiai medžiagai.

Žinoma, kad LSD panaudojimo kariniais tikslais galimybėmis XX a. šeštajame dešimtmetyje domėjosi CŽV, kuri vykdė projektą kodiniu pavadinimu MK-ULTRA. Eksperimentavimu su LSD įtariamos ir kitos žvalgybos, tarp jų ir tarybinė GRU, nors tikrų duomenų apie tai nėra. LSD bandymais užsiėmė ir britų vyriausybė 1953-54 m. MI6 naudodami LSD tikėjosi rasti „tiesos narkotiką“ (tokius bandymus dalinai paskatino gandai apie TSRS išrastus „smegenų praplovimo“ narkotikus). Buvo domimasi galimybėmis LSD pritaikyti per apklausas, tardymus, minčių kontrolei, smegenų plovimui.

LSD smarkiai išpopuliarėjo 7-ąjį dešimtmetį, kai vienu geriausiu pasaulyje laikomo Harvardo universiteto psichologijos profesorius Timitis Leris ir jo kolega Ričardas Alpertas pradėjo skatinti žmones pabandyti LSD, teigdami, kad tai gera priemonė dvasiniam tobulėjimui. Netrukus Harvardo universitetas gavo paramą ištirti LSD poveikį. Į eksperimentą buvo įtraukta apie 400 universiteto studentų. 90 % „keliavusiųjų“ pasakė, kad norėtų pakartoti, 83 % pasakė, jog „sužinojo kažką naujo“, ir 62 % teigė, kad tai pakeitė jų gyvenimus į geresniąją pusę. Kai kurie tyrimai parodė, kad net mažiausios dozės LSD gali dramatiškai pakeisti žmogaus asmenybę, pasaulėžiūrą ir net gyvenimo būdą.

Po kiek laiko Lerio ir Alperto tyrinėjimai pradėti vertinti kontroversiškai, nes profesoriai pradėjo ieškoti ryšių tarp LSD ir mistinių religijų bei ritualų, išryškėjo jų kontrkultūrinės pažiūros. Vėliau Leris parašė knygą psichodelijos tema bei tapo plačiai žinoma persona tarp hipių pasakęs savo garsiąją frazę apie LSD: „Turn on, tune in, drop out“.

1971 metais JAV uždraudė LSD, neilgai trukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos valstybės. Tačiau tai nesustabdė hipių, kurie toliau vartojo LSD bei kitus skatino taip pat elgtis, taip parodydami nepasitenkinimą draudimu. Moksliniai eksperimentai su LSD yra leidžiami, tačiau su žmonėmis atliekami tik labai retais atvejais. Apskritai, yra nustatyta tik keletas neigiamų efektų žmogui bei jo sveikatai, iš kurių dažniausiai pasireiškiantis — „bloga kelionė“ (nemalonūs ar bauginantys potyriai ir vizijos).

Dozavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Užtenka ypač mažos LSD dozės, kad ji sukeltų stiprų poveikį organizmui. Be to, medžiaga į organizmą gali patekti bet kuriuo keliu, net per odą. Dažniausiai praktikuojama per burnos gleivinę.

  • Minimali dozė: 20 mikrogramų (palyginimui, smėlio dulkelė sveria 100–200 mikrogramų)
  • Šiuo metu parduodama dozė gatvėje sveria 25–100 mikrogramų
  • 1960 metais gatvėje pardavinėjamos dozės svėrė 100–200 mikrogramų
  • Istorinė dozė, kurią pavartojo Hofmanas 1943 balandžio 16: 250 mikrogramų
  • Spėjama, kad žmogui mirtina dozę svyruoja nuo 200 mikrogramų iki daugiau kaip 1 miligramo LSD vienam kilogramui žmogaus masės. Pavyzdžiui, 80 kilogramų sveriančiam žmogui spėjama mirtina dozė nuo 16 iki daugiau kaip 80 miligramų grynos medžiagos. Taip pat viename šaltinyje yra teigiama, kad žmogus mirė nuo LSD perdozavimo 1974 metais Kentukyje, kai jam į veną buvo suleista ~1/3 gramo LSD.[1] Toks kiekis prilygtų 3,000 dozių, pardavinėjamų gatvėje.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Poveikis prasideda praėjus 20 minučių ar net valandai po pavartojimo ir trunka nuo šešių iki vienuolikos valandų. LSD nėra „tikrasis“ haliucinogenas, kaip dažnai manoma, jis iš tiesų yra psichodelikas — LSD nesukuria objektų, kurių iš tikrųjų nėra, bet paprasčiausiai pakeičia realų daiktų suvokimą.

LSD poveikis labai skiriasi priklausomai nuo tokių veiksnių kaip ankstesnė patirtis, aplinka, dozės dydis. LSD efektus galima suskirstyti į: laukiamus, neutralius, nepageidaujamus ir atsirandančius dėl nuolatinio, ilgalaikio vartojimo.

Laukiami[taisyti | redaguoti kodą]

  • haliucinacijos (nors griežtąja prasme tai ne haliucinacijos, o vizijos ir tikroviškos, į svajones panašios fantazijos, kuriose įprasti objektai ir patirtis gali įgauti visiškai kitokius pavidalus ir reikšmes);
  • pakitęs spalvų suvokimas
  • stimuliacija (jaučiamas padidėjęs energingumas)[reikalingas šaltinis]
  • kūrybinio mąstymo suintensyvėjimas
  • bendrai pagerėjusi nuotaika
  • suaktyvėję pojūčiai (klausa ir ypač kvapo, skonio)
  • vizijos užmerktomis ar atmerktomis akimis
  • įvairūs dvasiniai, religiniai patyrimai (pasitaiko daugiau nei 30 % tikinčių žmonių)

Neutralūs[taisyti | redaguoti kodą]

Nepageidaujami[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nerimas, nežinia kartais peraugantis į baimę ir net paniką (dažniau pasitaiko pirmą kartą ir beveik visad pasireiškia pavartojus LSD ne savo noru).
  • pagausėjęs šlapinimasis
  • pykinimas
  • sutrikimas
  • didybės manija
  • itin didelis jautrumas garsams aplinkoje
  • nenorimi, nemalonūs potyriai ir vaizdiniai (dar vadinami „bloga kelionė“).
  • galimas sutrikęs laiko pojūtis (sekundės rodos trunka minutes, tai paskutiniu metu dažnai perkeliama į video veiksmo žaidimus, ten žinoma kaip „slo-mo“)
  • nestabilios emocijos (intensyvų juoką gali staiga keisti susierzinimas ir pan.)
  • sudėtinga susikoncentruoti, sutelkti dėmesį
  • pakitimai gerklėje (tiesiog kosėjimas kai kuriems žmonėms)

Nepageidaujami atsirandantys dėl ilgalaikio vartojimo[taisyti | redaguoti kodą]

  • diagnozuojama stipri depresija bei šviesos baimė.
  • psichiniams ligoniams jų liga gali paūmėti [2].

Pagalba apsinuodijus[taisyti | redaguoti kodą]

Rimtai apsinuodijusį žmogų siūloma laikyti pritemdytoje patalpoje su kuo mažiau išorinių dirgiklių, esama padedančių vaistų. Skrandžio plauti paprastai nėra prasmės, nes ši medžiaga labai greitai absorbuojama. Paprastai per keletą valandų poveikis praeina. Panikos būsenoje esantį žmogų reiktų nuraminti, įjungti ramią muziką, priminti, kad viskas baigsis ir, kad tikras jo kūnas yra saugomas. Jokiu būdu negalima juoktis ar šaipytis, kitaip kelti diskomfortą apsvaigusiajam.

Priklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

LSD nesukelia fizinės priklausomybės, tačiau vartojant ilgainiui vystosi tolerancija, t. y. tam pačiam rezultatui pasiekti, reikia vis didesnio medžiagos kiekio.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Medžiaga sukelia stiprius potyrius, kurie gali turėti įtaką visam tolimesniam suvokimui apie gyvenimą, religiją, meną. Su LSD glaudžiai siejama ir hipių kultūra.

Kai kuriuose naujojo amžiaus judėjimuose LSD naudojamas mistiniams potyriams. Pasak jų, medžiagos sukeltos haliucinacijos yra tikra realybė, arba tikra kitų pasaulių realybė, kurios paprastai žmogus nemato. Egzistuoja sąmokslo teorija, pagal kurią vyriausybė slepia šią tiesą nuo visuomenės.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

LSD atradėjo autobiografinė knyga[taisyti | redaguoti kodą]

Be autobiografijos knygoje iš pirmų lūpų atpasakojama LSD atradimo istorija, poveikio tyrimai ir detaliai aprašomos medžiagos savybės. Apibūdinama galimybė LSD naudoti psichiatrijoje.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos:

  1. "LSD Vault: Dosage." Erowid: 2006-07-06. Nuoroda tikrinta 2007-01-31.
  2. Medicinos enciklopedija, I tomas. V., 1991. ISBN 5-89950-006-9

Papildoma informacija:

  1. Thompson J.P (2003). Acute effects of drugs of abuse. Clinical Medicine, 3 (123-126).
  2. Sunness JS (2004). Persistent afterimages (palinopsia) and photophobia in a patient with a history of LSD use. Retina, 24(5) (805).
  3. „Young Good Friday“ (1994).


Vikiteka