Lėtinė mieloleukemija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lėtinė mieloleukemija

Sergant lėtine mieloleukemija tiek periferiniame kraujyje, tiek ir kaulų čiulpuose randama daug granulocitinės eilės ląstelių (neutrofilų, bazofilų) ir jų jaunų, tarpinių formų.
ICD-10 C92.1
ICD-9 205.1
ICD-O 9875/3
LigųDB 2659

Lėtinė mieloleukemija, arba lėtinė mielogeninė leukemija (LML) yra piktybinė kraujo liga, mieloproliferacinė neoplazija, kuriai būdingas didelis mieloidinės kilmės leukocitų, ypač neutrofilų, bazofilų ir jaunų tarpinių formų skaičiaus padidėjimas periferiniame kraujyje ir kaulų čiulpuose. Tai antroji pagal dažnumą (po lėtinės limfoleukemijos) lėtinės leukemijos forma, kuria dažniausiai susergama vidutiniame ir vyresniame amžiuje. Lėtinės mieloleukemijos atsiradimo priežastis yra BCR/ABL genas, esantis Filadelfijos chromosomoje, randamas beveik visose kraujodaros ląstelėse. Ši chromosoma atsiranda įvykus ląstelės dalijimosi klaidai, dėl jos susiformuoja nenormalų fermentą tirozinkinazę koduojantis genas ir ląstelės kaulų čiulpuose ima nekontroliuojamai daugintis. Lėtinė mieloleukemija gali būti labai efektyviai gydoma priešvėžiniais vaistais, priskiriamais tirozinkinazės inhibitorių grupei. Šie medikamentai, pradėti skirti nuo 2001 metų, dramatiškai pakeitė ligos gydymą ir labai pagerino pacientų prognozę: liga išgydoma arba kontroliuojama daugiau nei 95% sergančiųjų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1845 metais Edinburgo patologas John Hughes Bennett aprašė pirmąjį lėtinės mieloleukemijos atvejį Edinburgo medicinos žurnale („Case of Hypertrophy of the Spleen and Liver in which Death Took Place from Suppuration of the Blood“); praėjus keletui savaičių Rudolfas Virchovas Berlyne aprašė panašų atvejį[1]. Manoma, kad šie du ligoniai yra pirmieji žinomi lėtinės mieloleukemijos pacientai. Bennett manė, kad ligos priežastis yra infekcija, Virchovo nuopelnas laikomas didesniu, kadangi jis įtarė piktybinę, vėžinę kraujo ligą ir pavartojo terminą leukemija. Vėliau iškilus diskusijai dėl pirmumo teisės Rudolfas Virchovas pripažino brito pirmumą.
  • 1865 metais Heinrich Lissauer aprašė arseną, kaip vaistą leukemijos gydymui. Nieko naujo, kadangi arseno taikymas vėžio gydymui buvo aprašytas senovės Indijos gydytojo Ramayana dar prieš 2000 metų.
  • 1872 metais Ernst Neumann nustatė, kad leukemijos ląstelės atsiranda kaulų čiulpuose, per keletą dešimtmečių buvo atskirtos mieloidinių ir limfoidinių ląstelių leukemijos, lėtinė mieloleukemija priskirta pirmajai grupei.
  • 1920 metais gydymui pradėta sėkmingai taikyti radioterapija į blužnies sritį.
  • 1960 metais Nowell ir Hungerford atrasta Filadelfijos chromosoma buvo tiesioginis įrodymas, kad lėtinės mieloleukemijos priežastis yra DNR pažeidimas.
  • Po trylikos metų, 1973-iais Rowley nustatė tikslią translokaciją tarp 9 ir 22 chromosomų, kurios pasekoje susiformuoja Filadelfijos chromosoma
  • Nuo 1980 iki 1990 metų atrastas translokacijos metu susiformuoojantis genas BCR/ABL, jo reguliuojamas fermentas tirozinkinazė ir išsiaiškintas jos poveikis kraujo ląstelių proliferacijai – sukurtas ligos modelis.
  • 1996 sukurtas pirmasis tirozinkinazės inhibitorius imatinibas, nuo 2001 metų pradėtas skirti ligoniams

Epidemiologija[taisyti | redaguoti kodą]

Sergamumas lėtine mieloleukemija pagal amžiaus grupes (JAV registro duomenys nuo 1998 iki 2008 metų)

Lėtinė mieloleukemija sudaro apie 20% visų suaugusiųjų laukemijos formų[2]. Liga galima susirgti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji nustatoma nuo 40 iki 70 metų, amžiaus mediana diagnozės metu yra 65 metai. Sergamumas Europoje siekia 1-2/100000 gyventojų per metus, tačiau ligotumas nuolat didėja, kadangi pacientai dėl efektyvaus gydymo išgyvena vis ilgiau [3]. Per metus miršta apie 1–1,5% LML ligonių.

Lietuvoje LML per metus diagnozuojama maždaug 40 naujų lėtinės mieloleukemijos atvejų[4], 25% diagnozės metu yra 70–80 metų amžiaus.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Nors ligos mechanizmai (patogenezė) jau pakankamai gerai išsiaiškinti, kas ją sukelia, nėra žinoma, Yra duomenų apie padidėjusią riziką po jonizuojančios spinduliuotės poveikio, taip pat po ilgo kontakto su benzenu. Nustatytas ženklus sergamumo padidėjimas Japonijoje po Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo.

Patogenezė[taisyti | redaguoti kodą]

Kamieninei ląstelei dalijantis 9 ir 22 chromosomos „lūžta“ ir apsikeičia nedideliais fragmentais (BCR iš 22 ir ABL iš 9 chromosomos), ko pasekoje susiformuoja naujas genas BCR/ABL

Ligos priežastis yra nekontroliuojamas kamieninės kraujo ląstelės dalijimasis dėl sutrikusio signalo perdavimo ląstelėje. Beveik visais atvejais nustatoma Filadelfijos chromosoma (translokacija t(9;22)(q34;q11)): dėl klaidos dalijantis ląstelei 9 ir 22 chromosoma apsikeičia fragmentais (BCR iš 22 ir ABL iš 9 chromosomos), dėl to iš šių fragmentų 22 chromosomoje susidaro naujas BCR/ABL genas, o 9 chromosomoje ABL/BCR genas. Filadelfijos chromosoma citogenetikoje vadinama dėl šio apsikeitimo fragmentais sutrumpėjusi 22 chromosoma.

ABL genas koduoja fermentą tirozinkinazę, kuris reguliuoja ląstelės dalijimąsi. Normaliomis sąlygomis šio geno aktyvumas kinta ir gali būti reguliuojamas. Susijungus ABL ir BCR genų atkarpoms susiformavęs BCR/ABL genas yra nuolat aktyvus, todėl kamieninės kraujo ląstelės nuo tam tikro brendimo laipsnio pradeda nekontroliuojamai daugintis, jų proliferacija nebegali būti reguliuojama normaliais fiziologiniais mechanizmais. BCR/ABL geno koduojamas baltymas nuolat sintetinamas, jis aktyvina eilę intraląstelinių proteinų, kurie reguliuoja ląstelės ciklą. Tuo pat metu šis baltymas slopina DNR pažaidų reparaciją, todėl ląstelėse kaupiasi mutacijos: šiuo reiškiniu pagrįsta LML ligos progresija ir perėjimas iš vienos ligos fazės į kitą, taip pat rizika virsti ūmine mielogenine leukemija arba rečiau ūmine limfogenine leukemija.

Nedidelei daliai ligonių (iki 15%) Filadelfijos chromosoma nenustatoma, tačiau beveik visais atvejais randamas patologinis genas BCR/ABL[5]. Chromosomos gali būti nerandama dėl sudėtingų ir kompleksinių citogenetinių pakitimų. Maždaug 5% atvejų nepavyksta nustatyti nei Filadelfijos chromosomos, nei BCR/ABL geno, šių ligonių prognozė yra kur kas blogesnė, jų liga nereaguoja į gydymą tirozinkinazės inhibitoriais.

Klasifikacija ir ligos fazės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal ligos natūralią eigą išskiriamos trys fazės, tačiau svarbu žinoti, kad šis skirstymas atsirado dar iki naujų efektyvių vaistų – tirozinkinazės inhibitorių atradimo ir taikymo gydymui. Šiuo metu liga dažniausiai vaistais kontroliuojama ir labai ilgai išlieka lėtinėje fazėje.

Lėtinė fazė[taisyti | redaguoti kodą]

Ji gali trukti daug metų, jos metu ligoniai dažniausiai neturi simptomų, arba jie labai neišreikšti. Gali varginti pilvo tempimas dėl blužnies padidėjimo, anemijos simptomai. Nesubrendusių mieloidinių blastų skaičius kraujyje ir kaulų čiulpuose yra mažiau nei 10%.

Akceleracijos fazė[taisyti | redaguoti kodą]

Šioje fazėje liga ima greičiau progresuoti: didėja blužnis, leukocitų skaičius kraujyje, progresuoja anemija, gali būti B simptomai. WHO diagnostikai rekomenduoja šiuos akceleracijos fazės kriterijus[6], iš kurių pakanka bent vieno:

Blastinė krizė[taisyti | redaguoti kodą]

Blastinė krizė yra galutinė lėtinės mieloleukemijos stadija, morfologiškai ir kliniškai tai yra ūminė leukemija. Blastinės krizės kriterijai (diagnozei pakanka vieno):

Blastinės krizės metu nebrandžios leukeminės ląstelės išstumia normalią kraujodarą, todėl progresuoja anemija, trombocitopenija, didėja polinkis infekcijoms. Negydant ligoniai miršta per keletą savaičių. Blastinės krizės forma pagal ląstelių tipą:

Norint patikimai atskirti šias formas būtina atlikti tėkmės citometrijos tyrimą.

Simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Fluorescencijos in situ hibridizacijos tyrimo metu metafazėje matoma Filadelfijos chromosoma

Liga beveik visada diagnozuojama lėtinėje fazėje, neretai visiškai atsitiktinai, dėl kitų priežasčių atlikus kraujo tyrimą. Nustatoma leukocitozė, leukocitų nuokrypis į kairę su daug jaunų ir nebrandžių formų. Pacientai dėl šių kraujo pakitimų dažnai neturi jokių skundų. Dėl blužnies padidėjimo ligoniai gali skųstis pilnumo jausmu, skausmu kairėje pilvo pusėje, kartais esant išreikštai anemijai gali varginti silpnumas, bloga fizinio krūvio toleracija ir dusulys. Ligai progresuojant gali sumažėti kūno masė, pablogėti apetitas.

Diagnostika[taisyti | redaguoti kodą]

Citologinis ir histologinis ištyrimas
Citogenetinis tyrimas metafazėje ieškant Filadelfijos chromosomos

Labai nedidelei daliai ligonių, kuriems nenustatoma nei Filadelfijos chromosoma, nei BCR/ABL genas, tačiau kraujo ir kaulų čiulpų pakitimai būdingi LML, turėtų būti diagnozuojama mielodisplastinė/mieloproliferacinė liga – atipinė lėtinė mieloleukemija.[7]

Žemiau pateikiami lėtinės mieloleukemijos lėtinei fazei būdingi periferinio kraujo ir kaulų čiulpų požymiai.

Periferinis kraujas[taisyti | redaguoti kodą]

Sergant lėtine mieloleukemija periferiniame kraujyje randamas padidėjęs skaičius morfologiškai normalių leukocitų – granulocitinės eilės ląstelių. Nuotraukoje matomas subrendęs neutrofilas (kairėje), normali kraujyje randama ląstelė, ir mielocitas (dešinėje) – jauna neutrofilinės ląstelės forma, paprastai randama tik kaulų čiulpuose.
  • Leukocitozė >30 G/l, esant simptominei ir pažengusiai ligai, paprastai kur kas didesnė
  • Leukocitų formulės nuokrypis į kairę dėl jaunų ir tarpinių formų padaugėjimo iki mieloblastų, blastų skaičius <10%
  • Nebrandžių granulocitinės eilės ląstelių (metamielocitų, mielocitų, mieloblastų) >15%
  • Ląstelių morfologija normali, mažiau kaip 10% ląstelių, turinčių displazijos požymių
  • Monocitų mažiau kaip 3%, absoliutus skaičius <1 G/l
  • Padidėjęs bazofilų skaičius >2%
  • Normalus arba padidėjęs trombocitų skaičius

Kaulų čiulpai[taisyti | redaguoti kodą]

Kaulų čiulpų mikroskopiniame preparate matomas lėtinei mieloleukemijai būdingas vaizdas: daug mieloidinės kilmės jaunų ląstelių: mieloblastai, metamielocitai, mielocitai ir neutrofilai. Centre matomas nenormalus mažas megakariocitas vienu branduoliu – svarbus displazijos požymis.
  • Granulocitinės ląstelių eilės hiperplazija, nuokrypis į kairę; GE-indeksas >10
  • Nėra displazijos požymių; išimtis: megakariocitai vienu branduoliu
  • Mažiau nei 10% nediferencijuotų blastų
  • Padidėjęs bazofilų skaičius, retai šiek tiek padidėjęs eozinofilų skaičius
  • Megakariocitai maži, apvaliais ir nesegmentuotais branduoliais
  • Daugiau ar mažiau normali eritropoezė
  • Normalus geležies kiekis, nustatomas specialiu dažymu
  • Pseudo-Gaucher ląstelės ir jūros mėlynumo histiocitai: specifinės LML būdingos ląstelių formos

Diferencinė diagnozė[taisyti | redaguoti kodą]

Lėtinėje fazėje LML gali būti sudėtinga atskirti nuo kitų ligų, kurioms būdingas padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje ir nebrandžios jų formos:

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Gydymas iki taikinių terapijos eros[taisyti | redaguoti kodą]

Iki 2001 metų, nuo kurių pradėta taikyti taikinių terapija, LML gydymui buvo skiriama chemoterapija hidroksikarbamidu, imunoterapija interferonu alfa, kai kuriais atvejais taikyta alogeninė kamieninių kraujo ląstelių transplantacija. Ligonių išgyvenamumas gydant įvairiais metodais siekė vidutiniškai 4 metus nuo diagnozės nustatymo.

Gydymas BCR/ABL inhibitoriais[taisyti | redaguoti kodą]

BCR/ABL inhibitoriai revoliucionavo lėtinės mieloleukemijos gydymą. Oregono universiteto mokslininkas Brian Druker nuo 1993 metų tyrinėjo lėtine mieloleukemija sergančių ligonių ląsteles ir ieškojo būdų, kaip sustabdyti šią ligą. Druker pavyko sudominti Šveicarijos farmacinę kompaniją „Ciba-Geigy“ (šiuo metu Novartis), jis buvo įsitikinęs, kad galima sukurti vaistą, kuris selektyviai blokuotų tik patologinę BCR-ABL tirozinkinazę. Po ilgų tyrimų pavyko susintetinti eilę preparatų, vienas iš kurių pasirodė esąs efektyvus laboratoriniams gyvūnams. 1999 metais imatinibu (Gleevec) pavadintas preparatas buvo skirtas 31 lėtine mieloleukemija sergančiam pacientui. Onkologinėse studijose labai geru rezultatu laikomas jau 30–40 proc. ligonių atsakas į gydymą, tačiau šiame tyrime ligos atsakas stebėtas visiems iki vieno, po du metus trukusių oficialių procedūrų vaistas pasiekė pacientus. 2006 metais pasirodė antros kartos preparatai nilotinibas ir dasatinibas, o 2013 metais – trečios kartos vaistas ponatinibas.

Gydymo tikslai ir remisijos kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Siekiant vienodai vertinti gydymo efektyvumą naudojami tam tikri kriterijai, kuriais apibrėžiamas lėtinės mieloleukemijos atsakas į gydymą. Europos leukemijos tinklas (angl. European leukemia net) siūlo vartoti šias sąvokas ir sutrumpinimus[8]:

  • Visiška hematologinė remisija (angl. Complete hematologic remission, CHR): trombocitų <450 x 109/L, leukocitų <109, bazofilų <5%, nerandama jaunų granulocitų formų, čiuopiant nepadidėjusi blužnis.
  • Citogenetinis atsakas: Filadelfijos chromosomų nustatymas citogenetiniu tyrimu (paprastai fluorescensijos in situ hibridizacijos-FISH), metafazių skaičius procentais:
Visiška citogenetinė remisija (angl. complete cytogenetic response, CCyR): 0 metafazių, Filadelfijos chromosomos nerandama
Dalinis citogenetinis atsakas (angl. partial cytogenetic response, PCyR): 1–35% metafazių su Filadelfijos chromosoma
Nepilnas citogenetinis atsakas (angl. minor cytogenetic response, MiCyR): 36–65% metafazių su Filadelfijos chromosoma
Minimalus citogenetinis atsakas (angl. minimal cytogenetic response): 66–95% metafazių su Filadelfijos chromosoma
Nėra citogenetinio atsako (angl. no cytogenetic response): >95% metafazių su Filadelfijos chromosoma
  • Molekulinis atsakas: realaus laiko arba židininės polimerazės grandininės reakcijos metodu nustatomas BCR/ABL geno transkriptų (informacinės RNR) skaičius, rezultatas turi būti pateikiamas pagal standartizuotą tarptautinę skalę:
Visiškas molekulinis atsakas (angl. complete molecular response, CMR): BCR/ABL geno transkriptų nerandama. Rezultatas nereiškia, kad jų nėra, tiesiog tyrimas jų nenustato, kadangi skaičius yra žemiau jautrumo ribos, paprastai židininės PGR metodu tai yra 0,0001% arba 106 likusių leukemijos ląstelių
Geras molekulinis atsakas (angl. major molecular response, MMR): BCR/ABL <0,1% pagal tarptautinę skalę

Imatinibas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis efektyvus tirozinkinazės inhibitorius, padaręs perversmą lėtinės mieloleukemijos gydyme, buvo imatinibas (Glivec)

Pirmasis BCR/ABL inhibitorius buvo tirtas didelės apimties klinikiniame III fazės IRIS (angl. International Randomized Study of Interferon and STI571) tyrime lyginant jį su interferono ir citarabino kombinacija. Studija buvo suplanuota kaip palyginamoji, tačiau jau pirmosios tarpinės analizės metu pasirodė, kad imatinibo grupėje rezultatai kur kas geresni, didesnis remisijų dažnis ir gersiau toleruojamas gydymas[9], todėl visi pacientai buvo pervesti į gydymo imatinibu grupę. 2009 metais pateikta ilgalaikių stebėjimo duomenų analizė parodė, kad po 8 metų 55% ligonių tebebuvo sėkmingai gydomi imatinibu, 81% pacientų buvo be ligos progresijos, ir 93% išgyveno[10].

Nilotinibas[taisyti | redaguoti kodą]

Nilotinibas, antrosios kartos tirozinkinazės inhibitorius, in vitro yra stipresnis BCR/ABL ir kitų tirozinkinazių inhibitorius negu imatinibas, klinikiniuose tyrimuose jis parodė šiek tiek geresnį efektyvumą sumažinant BCR/ABL geno transkriptų skaičių[11] ir šiek tiek kitokį nepageidaujamų poveikių spektrą. Nilotinibas taip pat tyrimuose parodė gerą efektyvumą skiriant po gydymo imatinibu atsparios ligos atvejais[12]. Tarptautinis ENEST klinikinis tyrimas lygino dvi nilotinibo dozes (300 ir 400 mg) ir standartinį gydymą imatinibu naujai diagnozuota LML sergantiems ligoniams. Rezultatai parodė, kad nilotinibu pasiekiama daugiau MMR, negu imatinibu, taip pat mažiau ligos progresavimo į akceleracijos ir blaastinę fazę atvejų.

Dasatinibas[taisyti | redaguoti kodą]

Dasatinibas yra Antros kartos tirozinkinazės inhibitorius. Didelės apimties II fazės klinikinis tyrimas DASISION lygino imatinibo ir dasatinibo efektyvumą pacientams skiriant pirmos eilės gydymui lėtinėje fazėje[13]. Po 24 mėnesių 64% dasatinibu gydomų ligonių pasiekė MMR, tarp gydomų imatinibų tokių buvo 46%. Ligos progresavimas nustatytas 2,3% ligonių dasatinibo grupėje ir 5% ligonių imatinibo grupėje. 2012 metais Amsterdame Europos hematologų kongrese pristatyti tyrimo duomenys po 3 metų parodė, kad dasatinibu gydomiems ligoniams dažniau pasiekta MMR, taip pat tarp jų neregistruota nė vieno ligos akceleracijos ar blastinės fazės atvejo. Tarp imatinibu gydytų ligonių ligos perėjimas į akceleracijos ar blastinę fazę nustatytas 3 ligoniams.

Bosutinibas[taisyti | redaguoti kodą]

Bosutinibo efektyvumas patvirtintas BELA klinikiniame tyrime, kurio rezultatai paskelbti 2012 metais[14]. Šis tyrimas nepasiekė pagrindinio tikslo įrodyti, kad bosutinibas yra efektyvesnis preparatas už imatinibą, tačiau bosutinibas parodė ne blogesnius rezultatus. Bosutinibo grupėje stebėtas šie tiek greitesnis atsakas ir didesnis remisijų skaičius, taip pat mažiau ligos progresavimo į akceleracijos ir blastinę fazę atvejų. BELA tyrimas įtraukė ir Lietuvos pacientus.

Ponatinibas[taisyti | redaguoti kodą]

Ponatinibas yra pirmasis trečios kartos BCR/ABL ir kitų tirozinkinazių inhibitorius. Pirmasis didelės apimties klinikinis tyrimas EPIC (angl. Evaluation of Ponatinib versus Imatinib in Chronic Myeloid Leukemia) parodė jo geresnį efektyvumą lyginant su imatinibu.[15] Labai svarbus ponatinibo pranašumas yra geras poveikis lėtinei mieloleukemijai, kuriai nustatyta T315I mutacija: šią mutaciją turintys ligoniai nereaguoja į gydymą kitais tirozinkinazės inhibitoriais ir turi kur kas blogesnę ligos prognozę. Antros fazės klinikinis tyrimas PACE parodė, kad ponatinibas labai efekyvus ligoniams, kurie anksčiau gydyti bent dviejų rūšių tirozinkinazės inhibitoriais: CCyR pasiektas 46% ligonių, o MMR – 34%[16]. Šiame tyrime nustatytas dažnas nepageidaujamas ponatinibo poveikis – arterinių trombozių rizikos padidėjimas

Gydymo rekomendacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Gydymo atsako vertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Lentelėje pateikiamas gydymo atsako vertinimas pirmos eilės gydymui arba vėlesnių eilių gydymui netoleruojant vaisto.

Laikas Optimalus rezultatas Neoptimalus atsakas į gydymą, reikalingi papildomi tyrimai, stebėjimas Neefektyvus gydymas
Gydymo pradžia Didelės rizikos LML (trisomija 8, izochromosoma 17, trisomija 19 ir kt.)
3 mėn. BCR/ABL <10% ir/arba PCyR BCR/ABL <10% ir/arba Filadelfijos chromosoma 35–95% Nepasiekta hematologinė remisija, Filadelfijos chromosoma >95%
6 mėn. BCR/ABL <1% ir/arba CCyR BCR/ABL 1-10% ir/arba PCyR BCR/ABL >10% ir/arba nepasiekta PCyR
12 mėn. BCR/ABL <0,1% (MMR) BCR/ABL 0,1–1% BCR/ABL >1%, randama Filadelfijos chromosoma
Bet kuriuo metu MMR arba CMR Kloninės chromosomų aberacijos Hematologinės remisijos praradimas, CCyR praradimas, MMR praradimas, BRC/ABL kinazės mutacijos

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Rugsėjo 22 d. yra pasaulinė lėtinės mieloleukemijos diena.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Goldman et al. Chronic myeloid leukemia: a historical perspective. Semin Hematol. 2010 Oct;47(4):302-11. doi: 10.1053/j.seminhematol.2010.07.001. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20875546
  2. Faderl et al. Chronic myelogenous leukemia: biology and therapy. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10428738
  3. Hehlmann et al. Chronic myeloid leukaemia. Lancet. 2007 Jul 28;370(9584):342-50. http://www.thelancet.com/journals/lancet/article/PIIS0140-6736(07)61165-9/fulltext
  4. Griskevicius et al. CML in Lithuania 2004–2007. http://www.ihot.lt/uploads/files/cml-in-lithuania-2004-2007.pdf
  5. Savage et al. Clinical features at diagnosis in 430 patients with chronic myeloid leukaemia seen at a referral centre over a 16-year period. Br J Haematol. 1997 Jan;96(1):111-6. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/9012696?dopt=Abstract
  6. Vardiman et al. The World Health Organization (WHO) classification of the myeloid neoplasms. Blood. 2002 Oct 1;100(7):2292-302. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12239137
  7. Tefferi et al. Proposals and rationale for revision of the World Health Organization diagnostic criteria for polycythemia vera, essential thrombocythemia, and primary myelofibrosis: recommendations from an ad hoc international expert panel. Blood. 2007 Aug 15;110(4):1092-7. Epub 2007 May 8. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17488875
  8. Baccarani et al. European LeukemiaNet recommendations for the management of chronic myeloid leukemia: 2013. Blood. 2013 Aug 8;122(6):872-84. doi: 10.1182/blood-2013-05-501569. Epub 2013 Jun 26. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23803709
  9. O’Brien et al. Imatinib compared with interferon and low-dose cytarabine for newly diagnosed chronic-phase chronic myeloid leukemia. N Engl J Med. 2003 Mar 13;348(11):994-1004. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12637609?dopt=Abstract
  10. Baccarani et al. Chronic myeloid leukemia: an update of concepts and management recommendations of European LeukemiaNet. J Clin Oncol. 2009 Dec 10;27(35):6041-51. doi: 10.1200/JCO.2009.25.0779. Epub 2009 Nov 2. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19884523?dopt=Abstract
  11. Weisberg et al. Second generation inhibitors of bcr-abl for the treatment of imatinib-resistant chronic myeloid leukaemia. Nature reviews Cancer 2007;7:345-56.
  12. Kantarijian et al. Nilotinib (formerly AMN107), a highly selective BCR-ABL tyrosine kinase inhibitor, is effective in patients with Philadelphia chromosome-positive chronic myelogenous leukemia in chronic phase following imatinib resistance and intolerance. Blood. 2007 Nov 15;110(10):3540-6. Epub 2007 Aug 22. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17715389?dopt=Abstract
  13. Kantarjian et al. Dasatinib versus imatinib in newly diagnosed chronic-phase chronic myeloid leukemia. N Engl J Med. 2010 Jun 17;362(24):2260-70. doi: 10.1056/NEJMoa1002315. Epub 2010 Jun 5. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20525995
  14. Cortes et al. Bosutinib versus imatinib in newly diagnosed chronic-phase chronic myeloid leukemia: results from the BELA trial. J Clin Oncol. 2012 Oct 1;30(28):3486-92. Epub 2012 Sep 4. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22949154
  15. http://clinicaltrials.gov/show/NCT01650805
  16. Cortes et al. A phase 2 trial of ponatinib in Philadelphia chromosome-positive leukemias. N Engl J Med. 2013 Nov 7;369(19):1783-96. doi: 10.1056/NEJMoa1306494. Epub 2013 Nov 1. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24180494
  17. Larson et al. Nilotinib vs imatinib in patients with newly diagnosed Philadelphia chromosome-positive chronic myeloid leukemia in chronic phase: ENESTnd 3-year follow-up. Leukemia. 2012 Oct;26(10):2197-203. doi: 10.1038/leu.2012.134. Epub 2012 May 18. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22699418

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.