Käthe Kollwitz

Ketė Kolvic vok. Käthe Kollwitz
Käthe Kollwitz, 1919
Gimė	1867 m. liepos 8 d. Kenigsbergas
Mirė	1945 m. balandžio 22 d. (77 metai) Moricburgas
Palaidotas (-a)	Berlynas, Centrinės kapinės
Tautybė	Vokietė

Veikla	grafikė, skulptorė
Sritis	Ekspresionizmas

Vikiteka	Käthe Kollwitz

Ketė Kolvic (vok. Käthe Kollwitz, merg. Käthe Schmidt, 1867 m. liepos 8 d. – 1945 m. balandžio 22 d.) – XX a. Vokietijos grafikė ir skulptorė. Jos kūryboje ryškios protesto prieš socialinį neteisingumą, karą ir dehumanizaciją apraiškos. K. Kolvic kūryba priskiriama ekspresionizmo meno srovei.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ketė Šmit gimė 1867 m. liepos 8 d. Kenigsberge, Rytų Prūsijoje (dabar Kaliningradas, RTFSR dalis). Jos tėvai Carl Schmidt ir Katharina Schmidt priklausė viduriniajai klasei. Tėvas pastebėjo Ketės pomėgį piešimui, ją apmokė Kenigsbergo menininkai Gustav Naujok ir Rudolf Mauer. Po to Ketė Šmit 1884–85 m. mokėsi tapybos Berlyne pas Karl Stauffer-Bern ir 1888–89 m. Miunchene pas Ludwig von Herterich. K. Šmit didelį įspūdį padarė M. Klingerio grafikos kūriniai ir po 1890 m. ji atsidėjo grafikai. Kūrė ofortus, litografijas, medžio raižinių grafiką ir piešinius. 1891 m. Ketė ištekėjo už dr. Karl Kollwitz ir apsigyveno Berlyne. Kolvicų šeima gyveno darbininkų kvartale ir Ketė iš arti galėjo matyti nepasiturinčiųjų vargą ir skurdą. 1892 m. jai gimė sūnus Hansas, 1896 m. − sūnus Piteris.

Pirmaisiais reikšmingais K. Kolvic kūriniais tapo grafikos serijos: „Audėjų maištas“ (1894–98) ir „Valstiečių karas“ (1902–08). 1898−1903 m. K. Kolvic dėstė Berlyno dailininkių-moterų mokykloje. 1899 m. eksponavo Berlyno secesijos parodoje. 1904 m. apsilankė Paryžiuje, susitiko su O. Rodenu ir Théophile Steinlen. 1907 m. lankėsi Florencijoje ir Romoje po to, kai M. Klingeris jai suteikė Villa Romana prizą. Apie 1910 m. K. Kolvic pradėjo kurti skulptūras. Pirmojo pasaulinio karo metu 1914 m. žuvo jos jauniausias sūnus. K. Kolvic sukūrė grafikos serijas su motinos, ginančios savo vaikus, ir motinos su mirusiu vaiku temomis. 1917 m. įvyko jos personalinė paroda Berlyno meno dilerio Paul Cassirer galerijoje. 1919 m. K. Kolvic išrinkta į Prūsijos dailės akademijos narius. 1919-20 m. dirbo ties medžio raižiniu nužudytam pasikėsinimo metu Vokietijos revoliucingam socialistui K. Lybknechtui atminti.

1922−1925 m. K. Kolvic sukūrė grafikos serijas „Karas“ ir „Proletariatas“. 1927 m. lankėsi komunistinėje TSRS, Maskvoje. 1932 m. ji baigė skulptūrinį paminklą, vaizduojantį ją pačią ir tėvą, liūdinčius žuvusio sūnaus. Šis monumentas buvo pastatytas vokiečių karo aukų memoriale Vladslo kaime prie Ipro − vienos žinomiausių mūšių vietų Pirmojo pasaulinio karo metu. Po nacionalsocialistų partijos atėjimo į valdžią Vokietijoje, 1933 m. K. Kolvic buvo priversta pasitraukti iš dailės akademijos. 1934−1935 m. ji sukūrė 8 litografijų seriją „Mirtis“. 1936 m. nacistai jai uždraudė kurti, jos kūriniai buvo pašalinti iš Vokietijos muziejų. 1940 m. mirė jos vyras Karlas. Antrojo pasaulinio karo metu 1943 m. buvo subombarduotas jos būstas Berlyne. Ketė Kolvic mirė 1945 m. balandžio 22 d. Moricburge, netoli Dresdeno, kur gyveno pakviesta Savojos princo Henrio. K. Kolvic palaikai buvo kremuoti ir urna su pelenais palaidota šeimos kape Berlyno centrinėse kapinėse.

Garsiausiu K. Kolvic kūriniu minima granito skulptūrinė grupė „Liūdintys tėvai“ karo aukų memoriale Vladslo kaime prie Ipro, kurią pagal K. Kolvic projektą iškalė August Rhades ir Fritz Diederich. 1985 m. atsidarė K. Kolvic skirtas muziejus Kelne, 1986 m. − muziejus Berlyne.