Kurt Hahn

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kurt Hahn
Gimė: 1886 m. birželio 6 d. (128 metai)
Berlynas, Vokietija
Mirė: 1974 m. gruodžio 14 d.
Salemas
Tautybė: vokietis
Veikla: edukologas
Organizacijos: United World Colleges
Alma mater: Oksfordo universitetas

Kurt Hahn (1886–1974 m.) – vokiečių edukologas, diplomatas, tarptautinio mokyklų tinklo įkūrėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Berlyne, žydų šeimoje, kurioje buvo akcentuojamas krikščioniškas humanizmas, patarnavimas ir pagalba kitiems. Hahn Didžiojoje Britanijoje studijavo filosofiją, kalbotyrą, psichologiją, pedagogiką bei viešąją ekonomiką. Į gimtinę sugrįžo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Hahn gimtojoje šalyje buvo vertinamas dėl puikaus anglų kalbos mokėjimo, britiškos kultūros ir politikos išmanymo, tad gavo visuomeninių pareigų ir Užsienio reikalų ministerijoje, ir Vokietijos kariuomenės aukštesnės grandies vadovybėje. Po Pirmojo pasaulinio karo princas Max von Baden pakvietė jį vadovauti 1920 metais įkurtai „Salem“ mokyklai. Antrasis dešimtmetis Vokietijoje buvo politinio pakrikimo ir aršaus susipriešinimo laikotarpis, tad Hahn užkliuvo nacionalistams ir dėl tos priežasties trečiojo dešimtmečio pradžioje pasitraukė į Didžiąją Britaniją.

1933 metais Hahn Škotijoje, Gordonstauno (ang. Gordonstoun) pilyje, įkūrė britišką „Salem“ mokyklą. 1941 metais mokykla buvo perkelta į pajūrio miestą Aberdovey Velse ir tapo pirmąja „Outward Bound Sea School“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Hahn pradėjo aktyviai kurti tarptautinį mokyklų tinklą Graikijoje, Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Iš „Outward Bound“ mokyklų pamažu išaugo tarptautinis judėjimas, turintis savo organizacijas įvairiose pasaulio vietose. Šeštojo dešimtmečio pradžioje 1962 metais Velse Hahn įsteigė „United World College – Atlantic College“ (UWC mokykla). Iš to irgi išaugo tarptautinis judėjimas ir septintajame – aštuntajame dešimtmetyje UWC mokyklos buvo įsteigtos Singapūre, Kanadoje, Svazilande, JAV, Italijoje ir Venesueloje. Tarptautinio bakalaureato mokyklos arba IB mokyklos irgi laikosi Kurt Hahn ugdymo filosofijos.

Kurt Hahn buvo mokytojas ir pedagoginis švietėjas. Pedagogikos profesorius Matti Telemäki, tyrinėjęs Kurt Hahn biografiją, teigia, kad esminę įtaką Kurt Hahn pažiūroms padarė Platonas, Sokratas, Johanas Goethe, Hermannas Nohlis ir Hermannas Lietzas. Hahn buvo humanistas, kurio mąstyme akcentuota pagarba ir patarnavimas savo artimui. Jis siekė bręstantiems jaunuoliams padėti surasti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, o vėliau išmokti gyventi su jomis. Kurt Hahn požiūris į ugdymą – holistinis, siekiantis į ugdymosi procesą įtraukti visus pojūčius („sveikame kūne sveika siela“).

Hahn stipriai kritikavo savo laikų visuomenę ir politinius veikėjus. Jis matė visuomenę kaip mechanizmą, kuris šalia gerovės kaip šalutinį produktą kūrė skurdą, nusikalstamumą ir diskriminaciją. Hahn nekvietė jaunuolių rengti demonstracijų, bet tikėjo, kad ugdymas gali padėti keisti visuomenę iš vidaus.

Kurt Hahn sukurta ugdymo samprata[taisyti | redaguoti kodą]

Kurt Hahn kaip metodinį savo požiūrio į ugdymą pagrindą sukūrė patyrimo pedagogiką, kurioje akcentuojama sąveika su kitais, veiklumas, savęs atradimas ir emocijos. Patyrimo pedagogikos tikslas – padėti ugdomam jaunuoliui atrasti savo stiprybes ir silpnybes, suvokti savo reikalingumą. Hahn patyrimo pedagogiką laikė vienu iš ugdymo metodų, padedančiu ugdytojui pasiekti nusistatytus tikslus. Hahn savo mokyme pabrėžė patyrimo svarbą ir manė, kad ugdymo veiklos priemonės turi išlaikyti tą pačią pedagoginę liniją ir sudaryti vieningą procesą.

Hahn patyrimo pedagogiką sudaro keturios dalys: fizinė veikla, žygis gamtoje, gebėjimų ugdymas ir pačių jaunų žmonių suplanuotas, įgyvendintas ir įsivertintas projektas. Ugdymo veikloje Hahn akcentavo atskirą individą ir teigė, kad ugdymo tikslas – suminkštinti „kietuosius“ ir padrąsinti „droviuosius“. Jaunuoliams duodamų pratimų paskirtis – sustiprinti fizinę formą ir suteikti patirties apie dalyvavimą ilgalaikėje veikloje. Kartais be galo didelių pastangų reikalaujančios užduotys leidžia jaunuoliams patirti pasisekimo jausmą, kuris savo ruožtu stiprina jų savivertę. Jaunuoliams ugdymo procese tenka patirti ir nesėkmę, pralaimėjimo jausmą, bet tokios situacijos taip pat vertingos – jaunuoliai jose daugiau sužino apie save.

Be tarptautinių mokyklų Hahn taip pat kūrė įvairias pasiekimų įvertinimo sistemas, sujungiančias įvairius patyrimo pedagogikos elementus. Žymiausios sistemos – „Moray Badge“ (1934 m.) ir „County Badge“ (1941 m.). Šios ženkliukų sistemos sudarė pagrindą The Duke of Edinburgh‘s International Award programai, kuri pradėta vykdyti 1956 m. Škotijoje.

XX a. trečiajame dešimtmetyje princas Filipas buvo Kurt Hahn mokinys Gordonstauno „Salem“ mokykloje. Programa buvo pavadinta princo vardu, nes pastarasis pats patyrė jos naudą, manė, kad programa be narystės reikalavimų gali praplėsti jaunų žmonių akiratį ir todėl įsipareigojo įdiegti programą įvairiose organizacijose ir mokyklose.

The Duke of Edinburgh‘s International Award programa pradžioje buvo skirta 15-18 metų amžiaus berniukams, bet po metų leista dalyvauti ir keturiolikmečiams. Programos tikslas buvo pasiekti, kad berniukai prisiimtų daugiau atsakomybės už savo gyvenimus, atrastų savyje naujų sugebėjimų ir dirbtų visuomenės bei paprastų žmonių labui. Į programą buvo įtraukti gebėjimų mokymai, savanoriškas darbas, tikslingi pomėgiai, fizinės formos stiprinimas, žygiai gamtoje. Programą sudarė trys lygiai – bronzinis, sidabrinis ir auksinis. Nuo 1958 metų programoje leista dalyvauti ir mergaitėms, tačiau užduotys joms buvo skirtingos. Programos buvo suvienodintos 1969 metais. Nors iš pradžių programa buvo vykdoma Didžiosios Britanijos mokyklose, sukaupta patirtis padrąsino plėsti ją į kitų šalių mokyklas bei su jaunimu dirbančias organizacijas, tad veikla greitai išplito į buvusias Didžiosios Britanijos kolonijas. Dėl programos įvairiapusiškumo ją buvo įmanoma integruoti į įvairias kultūras ir visuomenes. 1966 metais programa jau buvo vykdoma 22 šalyse, joje galėjo dalyvauti vaikinai ir merginos nuo 14 iki 24 metų.