Kultūros paminklų apsauga
Kultūros paminklų apsauga – valstybės kontroliuojama kultūros paminklų apsaugos administracinių ir teisinių, mokslinių ir praktinių priemonių sistema architektūros, dailės, archeologijos, istorijos bei kitam kultūros paveldui apsaugoti nuo sunaikinimo, jį panaudoti visuomenės reikmėms ar kaip turizmo objektus. Daugumoje valstybių kultūros paminklai yra saugomi įstatymų, moksliškai tiriami ir tvarkomi.
Apsaugos priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausios kultūros paminklų apsaugos priemonės:
- mokslinės ir praktinės: paminklų remontas, konservavimas, restauravimas ir panaudojimas, išimtiniais atvejais – atkūrimas;
- administracinės ir teisinės: saugojamo objekto statuso suteikimas, apskaita (kultūros paminklų registras), dokumentų rengimas, apsaugos kontrolė;
- populiarinimas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kultūros paminklų apsaugos pradmenų buvo Antikoje – 162 m. Romos senato įsaku Trajano kolona paskelbta miesto piliečių nuosavybe, kurią drausta niokoti. Paminklosaugos prielaidos susiklostė viduramžiais. Kultūros paminklų apsaugos idėjos išplito Renesanso laikotarpiu. Per Prancūzijos didžiąją revoliuciją Nacionalinio konvento dekretais buvo nacionalizuota privačių kultūros paminklų rinkinių. Nuoseklios kultūros paminklų apsaugos raidos pradžia laikytina 1795 m., kai Prancūzijoje pradėjo veikti kultūros paminklų apsaugos valstybės tarnyba. XIX a. – XX a. pradžioje paminklais imta rūpintis daugelyje Europos valstybių: priimta kultūros paminklų apsaugos įstatymų, įkurta valstybės įstaigų. Paminklosauga suintensyvėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atstatomi, restauruojami ir konservuojami per karą nukentėję architektūros ir dailės paminklai.[1]
Institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kultūros paminklų apsaugos ir tvarkymo nuostatos paskelbtos 1964 m. Venecijoje priimtoje Tarptautinėje paminklų konservavimo ir restauravimo chartijoje. arptautines kultūros paminklų apsaugos nuostatas formuoja UNESCO. Ji globoja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo objektus (Pasaulio paveldas). Jiems išsaugoti priėmė dokumentų:
- 1954 m. Hagos konvencija reglamentuoja kultūros vertybių apsaugą karinių konfliktų metu,
- 1970 m. Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo, nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija,
- 1972 m. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija,
- 2001 m. Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija.
XX a. pabaigoje kultūros vertybių apsauga ėmė rūpintis ir Europos Taryba. Jos priimti dokumentai:
- 1985 m. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija,
- 1992 m. pataisyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija,
- 2002 m. Europos kraštovaizdžio konvencija.
Kultūros paminklų apsauga ir tvarkymu rūpinasi:
- Tarptautinė muziejų taryba (ICOM),
- Tarptautinis kultūros vertybių restauravimo ir studijų centras Romoje (ICCROM),
- Tarptautinė paminklų ir lankytinų vietų apsaugos taryba (ICOMOS).
Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Diana Varnaitė. Kultūros paminklų apsauga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 237 psl.
- Dieter J. Martin, Michael Krautzberger (Hrsg.): Handbuch Denkmalschutz und Denkmalpflege - einschließlich Archäologie, Recht, fachliche Grundsätze, Verfahren, Finanzierung. hrsg. // Zusammenarbeit mit der Deutschen Stiftung Denkmalschutz, C. H. Beck Verlag, München 2004, 750 S., ISBN 3-406-51778-1