Kulminacija (astronomija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kulminacija – momentas, kada šviesulys kerta dangaus dienovidinį (meridianą). Dangaus sferos taškas, kuriame dėl parinio judėjimo šviesulio aukštis maksimalus (arba minimalus), vadinamas kulminacijos tašku.

Viršutinėje kulminacijoje šviesulys būna aukščiausiai virš horizonto, apatinėje kulminacijoje – žemiausiai. Laiko tarpas tarp šių kulminacijų trunka pusę žvaigždinės paros.

Per parą žvaigždės apibrėžia apie dangaus ašį apskritimus, lygiagrečius dangaus pusiaujui. Kiekvienas šviesulys per parą du kartus kerta dangaus dienovidinį.

Virš horizonto matomos abi nenusileidžiančių šviesulių kulminacijos; užtekantys ir nusileidžiantys šviesuliai šiaurės platumose apatinėje kulminacijoje kulminuoja žemiau horizonto, po šiaurės tašku, o viršutinėje – virš horizonto. Nepatekančių šviesulių, kurie yra toli į pietus nuo dangaus pusiaujo abi kulminacijos Lietuvoje nematomos.

Saulės centro aukštutinės kulminacijos momentas vadinamas tikruoju vidurdieniu, o žemutinės kulminacijos momentas – tikruoju vidurnakčiu. Tikrojo vidurdienio metu vertikalaus strypo šešėlis krinta išilgai vidurdienio linijos.

Reikia atkreipti dėmesį, kad saulinis laikas atskaitomas nuo Saulės apatinės kulminacijos momento, o žvaigždinis laikas nuo pavasario lygiadienio taško viršutinės kulminacijos momento.