Krymčiakai
| Krymčiakai | |
|---|---|
%D0%9F%D1%80%D0%BE%D0%B2%D0%BE%D0%B4%D1%8B.jpg) | |
| Gyventojų skaičius | ~1,5 tūkst. |
| Populiacija šalyse |  Izraelis: 600-700
|
| Kalba (-os) | krymčiakų |
| Religijos | judaizmas |
| Giminingos etninės grupės | kipčiakai, polovcai |
Krymčiakai (krym. кърымчахлар; rus. крымчаки; ukr. кримчаки) – maža etninė grupė, tradiciškai išpažįstanti rabinistinį judaizmą, kalbanti sava krymčiakų kalba (gimininga Krymo totorių kalbai) ir susidariusi Kryme. Dabar dauguma jų gyvena kituose kraštuose.
Krymčiakai save vadina krym. кърымчахлар (vns. кърымчах). Iki 1917 m. jie save vadino еудилер 'judėjai' ir срэль балалары 'Izraelio sūnūs'.
Etninė kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitę du požiūriai į krymčiakų kilmę:
- Pirmasis – krymčiakai yra savarankiškas tiurkų etnosas[1],
- antrasis – krymčiakai yra etnolingvistinė žydų grupė[2][3].
Pačių krymčiakų tarpe yra abiejų požiūrių šalininkų.
Dalis krymčiakų laiko save etnolingvistine žydų grupe ir gyvena Izraelyje ir kai kuriose buvusiose TSRS respublikose. XX a. 3-čią dešimtmetį žinomas tiurkologas Aleksandras Samoilovičius, tyrinėjęs krymčiakų leksiką, manė, kad krymčiakai priklauso chazarų kultūrai.[4][5]
V. Zabolotnas tyrinėjo krymčiakų kraują, tikėdamasis rasti nesemitinės krymčiakų kilmės įrodymų.[6][7]
Rusijos imperijos dokumentuose iki 1917 m. krymčiakai vadinti rus. евреи-крымчаки, „žydai krymčiakai“. Atlikus krymčiakų pavardžių analizę be tiurkiškų aptiktos ir aškenaziškos bei sefardiškos pavardės.[8][9]
Pagal vieną iš versijų po to, kai Romos imperatorius Adrianas nuslopino Šimono bar Kochbos sukilimą, dalis žydų, išvengusių mirties bausmių, pabėgo į Krymo pusiasalį.[10] Krymčiakų švietėjas J. Peisachas manė, kad krymčiakai yra palikuonys persivertėlių, kuriuos į judaizmą atvertė mūsų eros pradžioje į Krymą atsikėlę negausūs žydai.
Viena krymčiakų legenda teigia, kad nedaug krymčiakų šeimų į Krymą atvyko VIII a. iš Kijevo. Egzistuoja hipotezė, kad Kijevą galbūt įkūrė chazarai, kurie VIII a., būdami tiurkų kilmės, išpažino judaizmą. Tad gali būti, kad ši krymčiakų legenda gali turėti istorinį pagrindą.
Antropologas Samuilas Vaisenbergas rašė: „Krymčiakų kilmė slypi amžių tamsoje. Tačiau galima teigti, kad tiurkų kraujo jie turi mažiau negu karaimai, nors abiejų šių tautų giminystę su chazarais negalima neigti. Viduramžiais ir vėliau krymčiakai nuolat maišėsi su savo europiniais bendratikiais. Apie Italijos žydų priemaišą iš genujiečių kolonijų laikų liudija pavardės Lombrozo, Piastro ir kt. Paskutiniu metu padažnėjo maišymosi su Rusijos žydais atvejų.“[11]
Nėra apibendrinančių krymčiakų etnografijos darbų. Egzistuojantys folklorinės medžiagos sąvadai neišsamūs. Kiek detalesni antroponimikos duomenys, bet jie atspindi XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios situaciją ir neliečia ankstesnių laikų, nors archyvinės medžiagos yra. Paminėtos medžiagos tyrimai galėtų atskleisti krymčiakų etnogenezės mįsles.[12]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad krymčiakų protėviai į Krymą atvyko dar senovėje ir apsigyveno čia buvusiose graikų kolonijose. Nesenų archeologinių kasinėjimų Kryme metu aptikti žydiški užrašai, datuojami I a. pr. m. e.
Manoma, kad XIII a. judėjų bendruomenė įsikūrė Kafoje. 1309 m. ten buvo pastatyta seniausia buvusios TSRS teritorijoje sinagoga, kuri buvo vokiečių subombarduota Antrojo pasaulinio karo metais. Vienas iš Kafos judėjų bendruomenės atstovų, prekybininkas Chozia Kokozas dalyvavo 1472–1486 m. derybose tarp Ivano III ir Krymo chano Menglio Girėjaus. Žinoma, kad dalis jų susirašinėjimo vyko ivritu. Be Kafos ir Senojo Krymo stambiu Krymo tiurkų rabinitų centru tapo miestas Karasubazaras, kur 1516 m. irgi buvo pastatyta sinagoga, Krymčiakų rabinitų bendruomenė egzistavo ir Mangupe.
XV a. pabaigoje Krymo judėjų bendruomenė smarkiai padidėjo, nes čionai atvyko žydų tremtinių iš Bizantijos, Ispanijos, Italijos, Kaukazo ir Rusios. Netrukus krymčiakai ėmė asimiliuotis su atvykėliais žydais. Ėmė formuotis vieninga visuma žmonių, priklausiusių talmudistiniam judaizmui (o ne karaimų judaizmui).
Svarbus šio jungimosi veiksnys buvo šnekamosios krymčiakų kalbos, kaimynų Krymo totorių aprangos bei kasdienių papročių perėmimas. XVI a. pradžioje Kafos rabanitų bendruomenė tebebuvo sudalinta į žemietijas, kurios išlaikė maldų ritualus tų bendruomenių (aškenazių, romaniotų, babiloniečių), iš kurių buvo kilę. Mošė a-Gole sukūrė bendra Krymo žydų bendruomenėms maldyną, kuris buvo vadinamas „Kafos ritualo maldynu“. Tačiau tuo metu Krymo žydų bendruomenėje ėmė dominuoti nebe rabanitai, o karaimai, kurie nuo tada Krymo chanate ėmė užimti nemažai atsakingų postų. Rabanitų bendruomenė liko gyventi daugiausia rytinėje Krymo dalyje, Kafoje ir Karasubazare. Tada karaimai viršijo rabanitus ir žmonių skaičiumi. Pagal kai kuriuos statistinius duomenis XVIII a. pabaigoje rabanitai sudarė apie 25% Krymo chanato judėjų, o o karaimai – 75%. Krymo rabanitų ir karaimų santykiai, nežiūrint į religinius skirtumus, buvo pakankamai kaimyniški, bendruomenės neretai padėdavo viena kitai.
XVIII a. Karasubazaro bendruomenei vadovauti ėmė Davidas Ben Karasubazar Lehno Eliezeras (miręs 1735 m.). Jis buvo parašęs įvadą „Kafos ritualo maldynui“, veikalą „Miškan David“ ('Davido būstas'). skirtą ivrito gramatikai. Jis taip pat buvo ivritu parašęs monumentalią istorinę kroniką „Devar sefataim“ ('Lūpų tarimas'), skirtą Krymo chanato istorijai.
1783 m. prijungiant Krymą prie Rusijos imperijos krymčiakų bendruomenę sudarė apie 800 žmonių. Maždaug nuo antros XIX a. pusės Krymo žydai rabinistai ėmė save vadinti krymčiakais.
1897 m. gyventojų surašymo metu buvo užregistruoti 3345 krymčiakai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kryme gyveno apie 6 tūkstančiai krymčiakų. Vokiečiams okupavus Krymą 1941 m. rudenį visus krymčiakus sušaudė kartu su Krymo žydais. Po Antrojo pasaulinio karo liko tik apie 1 tūkst. krymčiakų – kariuomenėje buvę vyrai ir negausios šeimos, kurios spėjo evakuotis.
Dalis išlikusių krymčiakų 1944 m. buvo deportuoti kartu su Krymo totoriais į Vidurinę Aziją.
Krymčiakai dabar[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XX a. 10-tą dešimtmetį kelios dešimtys krymčiakų šeimų persikėlė gyventi į Izraelį. Krymčiakai išpažįsta judaizmą, todėl turi teisę repatrijuoti į Izraelį. Pagal Izraelio „Įstatymą apie grįžimą“ krymčiakus laiko žydų tautos dalimi. Paskutinė krymčiakų sinagoga Tel Avive uždaryta 1981 m.
Dabar bendras krymčiakų skaičius – apie 1,5 tūkstančio. Iš jų 600–700 gyvena Izraelyje[13], 202 žmonės Ukrainoje (pagal 2001 m. Ukrainos gyventojų surašymą), 204 žm. – Kryme[14], 90 žm. Rusijoje, 173 žm. Uzbekijoje (pagal 1989 m. TSRS gyventojų surašymą).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Крымчаки. Составители Д. И. Реби, В. М. Ломброзо. Симферополь. 2001
- ↑ Кизилов М. Б. Крымчаки // Большая Российская энциклопедия. Т. 16. М., 2010.
- ↑ Крымчаки // Электронная еврейская энциклопедия.
- ↑ Самойлович А. К вопросу о наследниках хазар и их культуры // Еврейская старина Л., 1924. Т. XI.
- ↑ К вопросу об этногенезе крымчаков в советской историографии. | Недвижимость в Крыму Archyvuota kopija 2014-04-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ С. С. Заболотний. Кров’яні группи в караїмів і кримчаків // Бюллетені постійної ком. Вивчання кров 'яних угруповань при мед. секції Харк. наук. тов. — Харків, 1928. — С. 33-39; 10-12; 12-22
- ↑ http://www.crimea-realty.net/node/896 Archyvuota kopija 2014-04-07 iš Wayback Machine projekto. К вопросу об этногенезе крымчаков в советской историографии.
- ↑ Котлер И. Б. Фамилии крымчаков как источник их этнической истории. — «Малые и дисперсные этнические группы в Европейской части СССР», М., Наука, 1985 г., с. 83 — 94
- ↑ Ачкинази В. М. Имена крымчаков // Проблемы истории Крыма, Сф., 1991 г., т. 1, с. 9 — 10.
- ↑ Крымчаки — статья из Электронной Еврейской Энциклопедии.
- ↑ (А. А. Глашев. Указ. соч.)
- ↑ А. И. Айбабин 1985;«Этногенез крымчаков»
- ↑ Михаил Кизилов. Крымчаки: современное состояние общины Archyvuota kopija 2015-10-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pagal Eupatorijos krymčiakų bendruomenės pirmininko Marko Agatovo duomenis Крымчаки — расстрелянный народ
| ||||||||||||||||||||||||||
