Kroatijos nepriklausomybės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kroatijos nepriklausomybės karas
Vukovar ruin.JPG
Apgriautas pastatas
Data: 19911995 m.
Vieta: Kroatija
Rezultatas: Kroatijos nepriklausomybė
Kariaujančios pusės
Kroatija Kroatija Jugoslavija Jugoslavija

Kroatijos nepriklausomybės karas (kroat. Domovinski rat (Tėvynės karas)) vyko 19911995 m. tarp serbų dominuojamai Jugoslavijos vyriausybei pavaldžios Jugoslavijos Liaudies Armijos, kurią palaikė Kroatijos serbai, ir Kroatijos vyriausybės.

Kroatija (buvusi Jugoslavijos socialistinės federacinės respublikos dalis) siekė suverenia paskelbtos Kroatijos Respublikos tarptautinio pripažinimo, o Serbija siekė nustatyti naujas sienas tose Kroatijos dalyse, kuriose daugumą arba įtakingą mažumą sudarė serbai ir atskirti šias teritorijas nuo Kroatijos. Serbijos vadovas S. Miloševičius buvo kaltinamas siekiu sukurti Didžiąją Serbiją suvienijant visus serbus. XX a. pabaigoje ketverius metus vykęs karas santykinai išsivysčiusioje Europos šalyje buvo labai brutalus.

Ištakos – Jugoslavijos irimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jugoslavijos liaudies armijos puolimo planas 1991 m.

Karas Kroatijoje prasidėjo dėl sustiprėjusio vietinio nacionalizmo ir su tuo susijusių pastangų išardyti buvusią Jugoslavijos federaciją. Krizė Jugoslavijoje pradėjo ryškėti kartu su komunistinių valstybių Rytų Europoje silpnėjimu Šaltojo karo pabaigoje, ką simbolizavo Berlyno sienos griuvimas 1989 m. lapkritį. Jugoslavijos komunistų partija, oficialiai vadinama Komunistų lyga ėmė prarasti savo ideologinius pagrindus.

Kroatija-orn.png
Kroatijos istorija
Ilyrija, Panonijos istorija
Pajūrio Kroatija, Panonijos Kroatija
Kroatijos karalystė (Trpimirovičiai)
Vengrijos karalystė
Habsburgų monarchija:
(Dalmatija, Kroatija, Slavonija, Kroatijos kraina, Slavonijos kraina, Kroatija-Slavonija)
Jugoslavijos karalystė (Kroatija)
Nepriklausoma Kroatijos valstybė
Jugoslavija (Kroatija)
Kroatijos nepriklausomybės karas
Kroatija
Istoriniai regionai:
Dalmatija, Kroatija, Slavonija, Baranja, Istrija

1987 m. didžiausios ir daugiausia gyventojų turinčios Jugoslavijos respublikos Serbijos prezidentu tapo nacionalistinių pažiūrų Slobodanas Miloševičius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jo pradėtos represijos prieš albanų daugumą Serbijos Kosovo provincijoje įžiebė baimę, kad Serbija bandys išplėsti savo įtaką ir likusioje federacijos dalyje. Tuo pat metu turtingiausios Jugoslavijos respublikos Slovėnija ir Kroatija piktinosi tuo, kad jos turi subsidijuoti kitas, silpniau išsivysčiusias Jugoslavijos federacijos dalis. Šios respublikos siekė decentralizacijos ir demokratijos, o S. Miloševičiaus vadovaujama Serbija pasisakė už centralizaciją ir komunistų partijos vadovaujančio vaidmens išlaikymą.

Karo veiksmai Rytų Slavonijoje 1991-1992 m.

Karas su JNA[taisyti | redaguoti kodą]

Kroatijai paskelbus nepriklausomybę, Jugoslavijos Liaudies Armija (JNA) 1991 m. vasarą pradėjo atvirą karą prieš Kroatiją dėl Slavonijos miestų Osijeko, Vinkovcų ir Vukovaro. 1991 m. rugsėjį JNA pradėjo plačią karinę operaciją ir iki spalio apgulė prie Adrijos jūros esantį Dubrovniką bei užblokavo uostą. Kadangi per 1991 m. vasarą pasiektų susitarimų dėl ugnies nutraukimo nebuvo laikomasi, Jungtinės Tautos 1991 m. gruodžio viduryje nutarė nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Jungtinių Tautų taikos planui pritarė abi konflikto pusės. Pagal šį planą Jungtinių Tautų taikdariai turėjo atskirti kariaujančias puses, nuginkluoti serbų separatistus, o serbų apgyvendintiems regionams turėjo būti suteikta plati autonomija bei priimtas Europos Sąjungos standartus atitinkantis tautinių mažumų įstatymas.

Operacija „Audra“

Karas su serbų Krajina[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1991 m. karo tarp JNA ir Kroatijos vyriausybės dalyje Kroatijos teritorijos liko karo pradžioje paskelbta vadinamoji Krajinos serbų respublika. Serbų kontroliuojamos Kroatijos teritorija 1992 m. sausį sudarė trečdalį visos Kroatijos teritorijos. Krajinos serbai buvo mažiau skaitlingi, tačiau santykinai gerai ginkluoti.

Karių Tankų Šarvuočių Pabūklų
Kroatija 85 000 290 250 1200
Krajina 35 000 300 120 440

1992 m. vasaryje prasidėjo Jungtinių Tautų taikdarių (14 000) išdėstymas. Taikdariai turėjo laikyti abi konflikto šalis už buvusios konfrontacijos linijos, užtikrinti ugnies nutraukimą ir surinkti serbų separatistų ginklus.[1] Deja, JT nesugebėjo vykdyti savo misijos – per 3 metus nebuvo jokių pastangų nuginkluoti serbus, tarp šalių nuolat kildavo konfliktai, o JT galėjo tik stebėti ir fiksuoti veiksmus.

Esant tokiai situacijai iki 1995 m. atrodė, kad Kroatija ilgam prarado savo dalis – Krajiną ir Slavoniją. Bijodama, kad tokia situacija neišliktų, Kroatijos vadovybė ėmė ruoštis jėga užimti Krajiną. Su amerikiečių karinių patarėjų pagalba vyko aktyvus Kroatijos kariuomenės apmokymas. Nepaisant to, kad JT taikdariai vis dar prižiūrėjo paliaubų liniją, Kroatija 1995 m. rugpjūčio mėn. sutelkė 100 000 karių armiją prieš Krajiną ir ją per keletą dienų užėmė. Šios karinės operacijos metu visi Krajinos gyventojai serbai išvyko arba buvo išvyti iš Krajinos (apie 150 000 serbų pabėgėlių pasitraukė į Serbiją ir serbų kontroliuojamą Bosniją[2]). Sprendžiant iš silpnos tarptautinės reakcijos, kai kurios didžiosios šalys (JAV, Vokietija) pritarė tokiam konflikto sprendimo būdui.[3]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lessons drawn from the Yugoslav conflict/ submitted by Sir Russel Johnston: report.- Paris, 1993 (WEU Document 1395).- p.23.
  2. R. Cohen Analysis:Trapped by geography, cursed by history, Serbs vent their anger at the West.- N. Y. Times News Service, 1995.
  3. K. Fedarko „The Guns of August“. Time.- August 14, 1995.- p.46.

Vikiteka