Krikščioniškoji demonologija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Krikščioniškoji demonologija yra demonų tyrinėjimas krikščioniškosios religijos požiūriu. Daugiausiai remiamasi Biblija, ankstyvųjų krikščionių filosofų raštais, tradicija ir legendomis, perimtomis iš kitų tikėjimų.

Monoteistinėse^{[reikalingas šaltinis]} religijose kitų religijų dievybės kartais interpretuojamos kaip demonai. Į krikščionybę mintis, kad per pagonių apeigas garbinami demonai, patenka bent jau su šv. Pauliaus laiškais Naujajame testamente (1 Kor 10:20-21). Pano ragų ir kanopų, virtusių šėtono atributais, atvejis – tipiškas pavyzdys, kaip ankstyvieji ritualai ir simboliai krikščioniškame kontekste tampa šėtoniškais. Senovinis pentagramos simbolis – irgi yra tam tikru mastu demonizuotas.

Pradedant ankstyvąja krikščionybe, demonologija vystėsi nuo paprasto pripažinimo, kad egzistuoja demonai, iki sudėtingų tyrimų, kurie rėmėsi pirminėmis idėjomis perimtomis iš žydų demonologijos ir krikščionių raštų. Krikščioniškosios demonologijos „mokslą“ labiausiai išpuoselėjo katalikų teologai, nors dauguma kitų krikščionių bažnyčių taip pat pripažįsta demonų egzistavimą.

Demonų prigimtis ir bruožai

Pagal Apreiškimą Jonui demonai yra puolę angelai, kurie prisidėjo prie Šėtono, kai šis sukilo prieš Dievą (Apr 12:9).

Demonai yra nemirtingi, tačiau ne visažiniai, nors kiekvienas turi kokių nors specifinių gebėjimų (kartais vienoje, kartais keliose srityse).^{[reikalingas šaltinis]} Demonų galia ribojama Dievo, todėl jie nėra visagaliai.