Krikščioniškas socializmas
Krikščioniškasis socializmas - religinė - idealoginė srovė jungianti krikščioniškąją religiją su socializmu. Atsirado XX a. antroje pusėje Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kitose vakarų šalyse ir nuo pat atsiradimo buvo palaikomas protestantų ir katalikų bažnyčių. Daugelį idėjų perėmė iš utopinių socialistų. Krikščioniškojo socializmo šalininkai nuo pat pradžių siūlė atsikratyti eksploatacijos ir kovoti su vargu, bet tuo pačiu siūlė nerealius sprendimo būdus - dvasinį ir religinį tobulėjimą ir pan. Kelias krikščioniškajam socializmui galutinai užkertamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje "Rerum novarum", kurioje popiežius atkreipia dėmesį į proletoriato ir valstiečių padėtį, remia profsąjungų kurimą ir socialines reformas, bet tuo tarpu laiko privačią nuosavybę neliečiama ir smerkia klasių kovą bei socialistinę revoliuciją.
Kryptys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiuolaikiniame Krikščioniškame socializme išskiriamos dvi pagrindinės kryptys: klerikalistinė ir demokratinė. Pirmoji srovė yra oficiali, pagrindinė katalikų bažnyčios socialinė doktrina, kuria remiasi visos klerikalistinės partijos, krikščioniškos profsąjungos ir dauguma kitų krikščioniškų organizacijų. Su ja sutampa ir socialinė protestantų bažnyčios doktrina. Savo esme abi doktrinos visgi išlieka tik liberaliai reformistinėmis. Demokratinė srovė plėtojama tik atskiromis žmonių grupėmis ir atskiromis bažnyčiomis, neturinčiomis bendros programos. Šios srovės atstovai kritikuoja Katalikų Bažnyčią dėl sąjungos su buržuaziniu kapitalu, kišimosi į valstybės reikalus, reikalauja palaikyti proletoriatą ir valstiečius klasių kovoje, pavergtas tautas - išsivadavimo kovoje. Dauguma jų atmeta kapitalizmą ir remia socializmą. Krikščioniškojo socializmo demokratinės srovės atstovų yra tiek kapitalistinėse, tiek socialistinėse valstybėse. Antrieji su laiku dažniausiai pereina į "tikrųjų" socialistų pusę.