Kreodontai
| Creodonta | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sarkastodon | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Kreodontai (Creodonta) – išnykęs žinduolių būrys, gyvavęs nuo paleoceno ir mioceno epochose. Kreodontai turėjo bendrus protėvius su plėšriųjų žinduolių būriu Carnivora.
Kreodontai prieš 55–35 mln. metų buvo Afrikos, Eurazijos ir Šiaurės Amerikos ekosistemose svarbi žinduolių plėšrūnų grupė. Oligoceno laikais jie dominavo Afrikos ekosistemose, konkuravo su mezonichidais (Mesonychia), kuriuos nukonkuravo oligoceno pradžioje, ir entelodontais (Entelodontidae), šiuos nukonkuravo mioceno viduryje. O vėliau patys pralaimėjo konkurenciją plėšriesiems žinduoliams. Paskutinė kreodontų gentis išnyko prieš 8 mln. metų, jų ekologines nišas užėmė plėšrieji žinduoliai Carnivora.
Evoliucija ir taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kreodontai tradiciškai buvo laikomi plėšriųjų žinduolių (Carnivora) protėviais, bet dabar manoma, kad jie turėjo bendrą protėvį, galbūt iš kito išnykusio būrio Cimolesta (pvz., Cimolestes). Kreodontai ir plėšrieji žinduoliai Carnivora turėjo tokį bendrą bruožą kaip plėšrieji dantys. Tai prieškrūminių ir krūminių dantų grupių modifikacija, leidžianti kirpti mėsą, odą ir sausgysles. Tai adaptacija, leidusi dominuoti plėšrūnų ekologinėse nišose.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad kreodontai neturėjo vieno bendro protėvio ir yra polifilinė žinduolių grupė, supanašėjusi dėl konvergencinės evoliucijos. Kreodontų grupės prasidėjo dar vėlyvojoje kreidoje, nors jų adaptyvioji radiacija beveik nevyko iki kainozojaus.[1] Kreodontai buvo dominuojantys plėšrūnai žinduoliai prieš 55–35 mln. metų, jų įvairovės ir dominavimo viršūnė buvo eocene.[1] Oligoceno viduryje kreodontai Šiaurės Amerikoje, Eurazijoje ir Afrikoje išstūmė tiek mezonichidus, tiek didžiuosius plėšriuosius besparnius paukščius. Toliau konkuravo su savo giminaičiais Carnivora būriu. Paskutinė kreodontų gentis Dissopsalis išnyko maždaug prieš 8 mln. metų.
Kreodontai Šiaurės Amerikoje, Eurazijoje ir Afrikoje gyveno panašiomis formomis kaip ir dabartiniai plėšriųjų žinduolių būrio atstovai. Viena iš kreodontų genčių buvo Sarkastodon. Sarkastodontai buvo vieni didžiausių visų laikų sausumos žinduolių plėšrūnų, svėrė apie 800 kg.[2] Kreodontų dominavimas prieš tuometinius plėšriųjų būrio žinduolius miacidus ėmė nykti po prieš 35 mln. metų. Prieš 8 mln. metų išmirė paskutinė kreodontų gentis Dissopsalis, gyvenusi dabartinio Pakistano teritorijoje. Kreodontų ekologines nišas užėmė lokiniai, katiniai, kiauniniai, hienos, šuniniai (pvz., vilkai).
Išnykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nėra tiksliai žinoma, kodėl plėšrieji žinduoliai išstūmė kreodontus. Galbūt dėl to, kad kreodontų smegenys buvo mažesnės, o judėjimo būdas (ypač bėgimas) – mažiau energiškai efektyvus.[3] Kreodontų galūnių sandara ribojo kojų judesius vertikalioje plokštumoje (kaip kad arklių kūnuose). Jie negalėjo pasukti savo riešus ir dilbius priešais save, kad galėtų pakišti koją, kirsti grobiui ar jį sugriebti, kaip daro šiuolaikiniai plėšrieji. Kreodontai grobį galėjo sugriebti tik dantimis. Galbūt dėl to kreodontų galvos buvo stambesnės, nei to pačios kūno masės plėšriojo žinduolio. Kreodontų stuburas juosmens ir kryžkaulio srityje buvo mažiau pritaikytas bėgimui negu plėšriųjų žinduolių.
Skyrėsi ir dantų sandara. Miacidų (ir šiuolaikinių plėšrūnų taip pat) paskutiniai viršutiniai prieškrūminiai dantys (premoliarai) ir pirmieji apatiniai krūminiai dantys (moliarai) buvo plėšrieji dantys. Už plėšriųjų dantų likę krūminiai dantys leido kramtyti nemėsišką maistą. Panašiausią dantų komplektą tebeturi dabartiniai šuniniai. Kreodontų plėšrieji dantys buvo giliau, arčiau sąnario – pirmas viršutinis ir antras apatiniai krūminiai (arba antras viršutinis ir trečias apatiniai krūminiai). Su tokiu dantų komplektu kreodontai buvo priversti misti vien mėsišku maistu. Toks maisto ribotumas galbūt buvo svarbus trūkumas, atsiliepęs per milijonus metų.
Labiausiai mėsėdėje dabartinių plėšriųjų šeimoje (Felidae) antras ir trečias krūminiai visiškai išnyko, o pirmas viršutinis krūminis už plėšriųjų dantų tapo redukuotu. Todėl dabartinės katės augalinį maistą ėda tik atsitiktinai.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Lambert, 162
- ↑ Sorkin, B. 2008: A biomechanical constraint on body mass in terrestrial mammalian predators. Lethaia, Vol. 41, pp. 333–347
- ↑ „The Elements of Geology“. Globusz. Suarchyvuotas originalas 2008-03-09. Nuoroda tikrinta March 11, 2008.
- The Velvet Claw: A Natural History of the Carnivores, David Macdonald, BBC Books, ISBN 0-563-20844-9
- David Lambert and the Diagram Group. The Field Guide to Prehistoric Life. New York: Facts on File Publications, 1985. ISBN 0-8160-1125-7
