Kreipinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kreipinys – būdinga dialogo ypatybė. Jis vartojamas tada, kai norima atkreipti pašnekovo ar rūpimo asmens dėmesį. Tai specifiniai žodžiai, neinantys jokia sakinio dalimi. Kalbant kreipinių savitumas išryškėja iš sakinio intonacijos. Jie tariami pabrėžtai, kiek pakeltu balsu, paskui daroma nedidelė pauzė. Neretai kreipiniai atskleidžia mūsų jausmus, požiūrį į asmenį, daiktą ar reiškinį, į kurį kreipiamės, pvz.: Oi broleli, brolužėli, kareivėli raitužėli, nepažįsti tu seselės, pagirių raibos antelės?

Kreipiniai atskleidžia ir pašnekovų santykius. Į asmenis galime kreiptis šiltai – vardu (Vida, Staseli), oficialiau – pavarde (Kalvaiti, Petraityte, Andriukaitiene), nurodydami pareigas (mokytoja, direktoriau, pardavėja), kitus santykius (kaimyne, drauguži, keleiviai) ir pan.

Pagarbūs kreipiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Titulas Asmeninis kreipinys, prievardis
Popiežius Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! Šventas Tėve!
Patriarchas (Armėnų Katalikų Bažnyčia) Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe!
kreipiantis į katalikų arba stačiatikių patriarchus Jo Palaimintybė, Jūsų Palaimintybe!
Karalius, Karalienė Didenybe, Jūsų Didenybe
Kardinolas Eminencija, Jūsų Eminencija! (J. Em.)
Vyskupas, Prezidentas, ambasadorius Ekscelencija, Jūsų Ekscelencija! (J. E.)