Kreidos-terciaro masinis rūšių išnykimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Smūgio momentas (meninis atvaizdavimas)
Atodanga Kolorado valstijoje, JAV. Brūkšneliais pažymėta linija eina per K-T ribą.

Kreidos-terciaro riba, Kreidos-terciaro masinis rūšių išmirimas, K-T riba vadinamas perėjimas tarp mezozojaus ir kainozojaus geologinių erų bei kreidos ir terciaro periodų, kurio metu, kaip manoma, vyko masinis rūšių išmirimas.

Prieš 65 mln. m. buvęs laikotarpis užtruko apie 1 mln. metų. Klimato pasikeitimai, greičiausiai sukelti meteorito, padidėjęs ugnikalnių aktyvumas sukėlė didelės apimties faunos ir floros pasikeitimus. Geologiškai K-T riba laikoma iridžio anomalija, kuri leidžia spėti apie meteorito kritimo poveikį, taip pat dideli pelenų ir aptirpusių uolienų gabaliukų kiekiai, kurie galėjo susidaryti esant dideliam karščiui.

Tarptautinė stratigrafijos komisija (ICS) pakeitė sąvoką „terciaras“ į paleogeno ir neogeno periodus, dėl to nuo 2004 m. tinkamesnė sąvoka būtų „K-P riba“ (angl. Cretaceous-Paleogene boundary), tačiau ankstesnė sąvoka, ypač jos trumpinys, yra plačiai paplitusi ir įsitvirtinusi.

Išmirusios rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Kreidos-terciaro masinis rūšių išnykimo metu išnyko apie 75 proc. visų rūšių, tarp jų:

Meteorito smūgio hipotezė[taisyti | redaguoti kodą]

Kompiuteriu sukurtas Chicxulub kraterio žemėlapis, rodantis gravitacines anomalijas

Pagrindinė hipotezė, kuri paaiškina masinį rūšių išmirimą šiuo laikotarpiu yra Žemės susidūrimas su maždaug 10 km skersmens meteoritu. Tokio sprogimo metu išsiskyrusi energija būtų lygi energijai sprogus 100 000 didelių vandenilinių bombų.[1] Nors vieno ar kelių meteoritų smūgiai į žemės paviršių šiuo laikotarpiu yra įrodyti, tačiau tvirtai teigti, kad būtent šie įvykiai sukėlė masinį rūšių išnykimą, negalima. Dažniausiai kaip didelio meteorito smūgio vieta lokalizuojama Meksikos įlankoje esančiame Čiksulubo krateryje, netoli Jukatano pusiasalio. Kraterio plotis yra 200–470 km, gylis – 1600 m. Nevienareikšmiškai vertinami uolienų pavyzdžiai, G. Keller (2004) ir M. Harting (2004) gauti iš gręžinių kraterio vietoje rodo, kad Čiksulubo krateris gali būti 300 000 metų senesnis, nei kreidos-paleogeno riba. Dėl to meteorito smūgis negalėjo sukelti masinio rūšių išmirimo, nes globalias pasekmes turintis meteorito poveikis būtų pasireiškęs greičiau nei per 300 000 metų. Be Čiksulubo kraterio spėjama, kad panašiu laikotarpiu nukritusių meteoritų krateriai yra dar keliose vietose – Silverspit krateris Šiaurės jūroje, taip pat netoli Kirovogrado Ukrainoje esantis Boltyšo krateris. Pirmojo jų plotis 2,4-10 km, antrojo – 24 km.

Svarbiu vieno ar keleto meteoritų smūgių hipotezės įrodymu gali būti laikomas neįprastai didelis iridžio kiekis daugelyje uolienų, datuojamų artimu kreidos-paleogeno ribai laikotarpiu. Kadangi Žemės mantijoje iridžio yra žymiai mažiau, nei iš uolienų sudarytuose meteorituose, spėjama, kad į Žemės uolienas iridis galėjo patekti ant jų nusėdus po smūgio sukilusioms dulkėms. Meteorito smūgio hipotezę palaiko ir chromo izotopų anomalija tose pačiose uolienose, kurios turi iridžio anomaliją. Chromo izotopų pasiskirstymas Žemėje yra homogeniškas. Jei iridžio anomaliją dar galima paaiškinti ugnikalnių aktyvumu, tai chromo izotopų anomaliją galima paaiškinti tik nežemiškos kilmės medžiagų patekimu į Žemę. Galimas kandidatas į nežemišką kūną, kuris atsitrenkė į Žemę yra asteroidas, turintis panašią sudėtį kaip anglingieji chondritai. Pastarieji turi panašų chromo izotopų pasiskirstymą kaip ir stebimas K-T riboje. Dėl to kometa, susidedanti iš ledo ir dulkių dalelių, kurių sudėtis panaši į anglingų chondritų, yra galimas nežemiškas kūnas, galėjęs tuo metu atsitrenkti į Žemę.

Klimato pasikeitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kelių kilometrų skersmens meteorito smūgis sukelia milžinišką sprogimą, kuris į atmosferą išmeta didelį kiekį dulkių ir taip gali sukelti globalų poveikį klimatui. Dėl mažesnio Saulės spindulių patekimo ant Žemės paviršiaus gali nukristi temperatūra, prasčiau auga augalai, o tai turi poveikį visai maitinimosi grandinei.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Michael Mark Woolfson. Time, Space, Stars and Man – The Story of the Big Bang. London: Imperial College Press, 2013, 436 p. ISBN 978-1-84816-933-3.



Vikiteka