Kreiceris
Kreiceris (vok. Kreuzer) – sidabrinė moneta ir piniginis vienetas, naudotas pietinėse Vokietijos valstybėse ir Austrijoje.
Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1559 m. pietinės Šventosios Romos imperijos valstybės nutarė priimti kreicerius, kur 60 kreicerių lygūs 1 guldenui. Tuo tarpu šiaurinės vokiečių valstybės atsisakė prisijungti ir vietoj kreicerių naudojo grašius (vok. Groschen). Kreiceris buvo lygus maždaug 4,2 pfenigo. Vienas auksinis guldenas buvo vertas 60 kreicerių arba 252 pfenigų. Vėliau buvo priimtas pinigų santykis 240 pfenigų = 60 kreicerių = 1 guldenas.
Konvencinio talerio įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1754 m. priėmus konvencinį talerį atsirado du skirtingi kreiceriai:
- Vienas kreiceris, kartais vadinamas konvenciniu kreiceriu (vok. Conventionskreuzer) buvo vertas 1/120 konvencinio talerio (o guldenas buvo vertas 1/2 konvencinio talerio). Ši sistema buvo priimta Austrijoje-Vengrijoje.
- Pietinės Vokietijos valstybės priėmė smulkesnį kreicerį Kreuzer Landmünze, prilygintą 1/144 konvencinio talerio. Čia guldenas buvo lygus 5/12 konvencinio talerio.
Pietų Vokietija (1837–1873 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pietų Vokietijos pinigų sąjunga 1837 m. naudojo sistemą, kur 60 kreicerių = 1 guldenas, o 1¾ guldeno = 1 taleris. Kreiceris buvo prilygintas senajam Kreuzer Landmünze. Tokie kreiceriai buvo apyvartoje iki decimalizacijos, įvykusios suvienijus Vokietiją.
Austrija–Vengrija (1857–1892 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Austrijoje-Vengrijoje decimalizacija įvyko 1857 m., buvo priimta sistema, kur 100 kreicerių = 1 guldenas (kitaip dar Austrijos florinas, Vengrijos forintas). 1½ guldeno = 1 sąjunginis taleris (Vereinsthaler).
Šis kreiceris buvo vadinamas veng. krajczár (dabar veng. krajcár), ček. krejcar, svk. grajciar, rumun. creiţar, crăiţar.