Korfu deklaracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Korfu deklaracija buvo susitarimas, kuris sudarė sąlygas susikurti Jugoslavijos karalystei. Ją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1917 m. liepos 20 d., Korfu saloje pasirašė vadinamasis Jugoslavijos komitetas, kurį sudarė emigracijoje esantys politikai, atstovavę slovėnus, kroatus ir Austrijoje-Vengrijoje gyvenančius serbus bei Serbijos karalystės atstovai. Komitetą politiškai palaikė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, kurios rėmėsi paskelbtu tautų apsisprendimo principu.

Deklaracijoje kaip pirmas žingsnis kuriant naują Jugoslavijos Valstybę buvo numatyta parlamentinė monarchija su Karadžiordževičių dinastijos monarchais, vientisa teritorija bei unitariniu valdymu, trimis valstybę sudarančiomis nacijomis, lygiateisiu lotyniškosios abėcėlės ir kirilicos statusu, religijos laisve ir visuotine rinkimų teise. Joje numatytas Steigiamasis Susirinkimas, kuris turėsiąs priimti konstituciją.

Tarp pasirašiusiųjų deklaraciją nebuvo bosnių, juodkalniečių ar makedonų atstovų.

Pagrindiniai Korfu deklaracijos teksto kūrėjai buvo Serbijos premjerministras Nikola Pasičius ir kroatų emigrantas Antė Trumbičius. Pasičius ir serbų dvaras buvo linkę tiesiog išplėsti Didžiąją Serbiją vienašališkai prisijungiant teritorijas iš sumuštos Austrijos-Vengrijos imperijos. Vasario revoliucija Rusijoje ir vėlesni įvykiai susilpnino Serbijos pozicijas, todėl Pasičius sutiko su kompromisu, pasirašė Deklaraciją ir slapta ėmė veikti stengdamasis diskredituoti Jugoslavijos komitetą, kad jis neturėtų didelės įtakos po artėjančių paliaubų kare.

Remiantis Korfu deklaracija 1918 m. gruodžio 1 d. sukurta Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė, o jos užsienio reikalų ministru tapo Trumbičius.