Korenizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Korenizacija (rus. коренизация, iš rus. коренное население 'šakniniai gyventojai'; iš rus. корень 'šaknis') - pirmojo TSRS dešimtmečio nacionalinės politikos bruožas, TSRS tautų nacionalumo stiprinimas:

  • kuriant etnines sąjungines respublikas ir autonomijas;
  • diegiant vietines kalbas visose gyvenimo sferose - švietime, leidyboje, meninėje kūryboje, savivaldoje ir politiniame gyvenime;
  • didinant titulinių tautų ir tautinių mažumų atstovų skaičių sąjunginių respublikų, autonomijų valdžios institucijose ir specialistų tarpe. Buvo didinamas nacionalinių kadrų procentas vietinės savivaldos organuose, tarnautojų tarpe.

Korenizacijos politika turėjo spręsti tokias problemas kaip:

  • kai kurių nacionalinių regionų santykinis ekonominis ir kultūrinis atsilikimas,
  • tarybinės valdžios ir gyventojų santykių harmonizavimas vykdant etninę politiką, patrauklią ne rusų apgyvendintų teritorijų gyventojų masėms.

Vykdant korenizacijos politiką buvo ne tik skatinamas nacionalinių kadrų vystymas, bet ir etniniai rusai, dirbę autonomijų savivaldoje, buvo skatinami mokytis vietinės kultūros. Daugeliu atvejų prieš korenizaciją TSRS teritorijos buvo dalinamos pagal etnines ribas ir kuriami autonominiai administraciniai teritoriniai vienetai, kuriuose po to korenizacija ir buvo vykdoma.

Politikos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Nacionalinę politiką[1] bolševikų partija suformulavo dar 1913 m., 4 m. iki ateidami į valdžią.
V. Leninas pasiuntė J. Staliną, kuris pats buvo etninės mažumos atstovas, į Vieną, kuri tuo metu buvo etniškai labai margas miestas. Stalino idėjos buvo aprašytos straipsnyje „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“ (1913 m.)[2] Vėliau Stalinas ir buvo tas, kuris pabaigė korenizaciją ir atnaujino rusifikaciją.

Pradėta prižiūrint Leninui korenizacijos politika buvo kurta kad patrauktų daugelį buvusios Rusijos imperijos gyventojų nerusų ir internacionalizuotų komunistų judėjimą. Korenizacijos politika skatino TSRS piliečius mokytis savo tautybės kalbą, įgyti ja raštingumą ir išsilavinimą. Valstybiniai dokumentai buvo verčiami į etnines kalbas, etninis elitas buvo keliamas į regionines tarybas. Tuo metu nacionalinėse autonomijose netgi egzistavo atskiras tarybų tipas - nacionalinės tarybos.[3] Pvz., Ukrainoje 3-iojo dešimtmečio pabaigoje egzistavo nacionalinės tarybos rusams ir estams.

Korenizacija veikė ir tokiose srityse kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra. Ši politika turėjo bent iš dalies atitaisyti daugiametės rusifikacijos Rusijos imperijos laikais įtaką. Tikriausiai ši politika padėjo TSRS vyriausybei išplėsti savo įtaką daugeliui etninių mažumų.

3-iąjį dešimtmetį TSRS visuomenė nebuvo norimai socialistinė. Egzistavo priešiškumas rusams ir rusų priešiškumas kitoms tautybėms. Egzistavo ir nesutarimai tarp kitų tautybių žmonių.[4]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. TSRS nacionalinė politika perėjo kelis etapus. Bendra jų apžvalga pateikta rusiškosios vikipedijos straipsnyje „Nacionalinė Rusijos politika“ (ru:Национальная политика России). Detalesnė analizė pateikta Slezkine (1994). Korenizacijos etapas truko nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio iki 4-ojo dešimtmečio vidurio.
  2. Tekstas yra čia: http://www.marxists.org/reference/archive/stalin/works/1913/03.htm.
  3. Tai detaliau aprašyta straipsnyje Yuri Slezkine, "The USSR as a Communal Apartment, Or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism," Slavic Review 53, No. 2 (Summer 1994): 414-452.
  4. Timo Vihavainen: Nationalism and Internationalism. How did the Bolsheviks Cope with National Sentiments? in Chulos & Piirainen 2000, p. 79.