Konstitucinis skundas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Konstitucinis skundas - konstitucinė teisinė priemonė; skundas. Pagrindinis individualaus konstitucinio skundo instituto tikslas ir uždavinys - įgyvendinti asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir Konstituciniame Teisme.

Konstitucinio skundo institutas įtvirtina kompromisą tarp individualaus ir viešojo intereso, kai kitomis panašaus pobūdžio priemonėmis tokio rezultato pasiekti neįmanoma – gindamas individualų interesą, jis kartu saugo ir viešąjį interesą bei padeda išvengti socialinių konfliktų arba iki galo juos sureguliuoti. Tokiu būdu visuomenė yra integruojama konstitucijoje įtvirtintų vertybių atžvilgiu. Tačiau tik tada, kai valstybės konstitucinės priežiūros institucija yra pajėgi užtikrinti asmens teisės į konstitucinį skundą realizavimą.[1]

Prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu žmogaus teisės yra tapusios ne tik pagrindiniu Vakarų demokratijos saviraidos, bet ir demokratinių šalių vidaus bei užsienio politikos principu. Visų šalių politinių santvarkų demokratiškumo „lygis“ nustatomas pagal žmogaus teisių apimtį ir jų įgyvendinimo lygį. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių (pvz.: Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje), kuriose veikia konstituciniai teismai ar jiems prilygintos institucijos, asmenys turi teisę dėl savo pagrindinių (konstitucinių) teisių ir laisvių pažeidimų kreiptis į šiuos teismus tiesiogiai. Senas demokratijos tradicijas turinčiose ir teisinės valstybės principus gerbiančiose valstybėse pripažįstama tokia asmens pažeistų teisių gynimo teisė, galimybė ir būtinybė. Pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „piliečių skundai yra svarbi teisės priemonė, nes patenkinus skundą jo poveikis gerokai pranoksta jo svarbą atskiram asmeniui“.

Teisinėje valstybėje visiems užtikrinamos galimybės savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, tiek ir nuo valstybės valdžios institucijų - teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams. Asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų teisės klausimą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepaisant jo teisinio statuso; asmenų pažeistos konstitucinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai teisme turi būti ginami, nepaisant, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas.

Teisė į skundą[taisyti | redaguoti kodą]

Nuomonės dėl teisės į konstitucinį skundą teisėtyroje yra prieštaringos: vieni autoriai (Favoreu, 2001; Пферсманн, 2003) teigia, jog teisines sistemas, nepropaguojančias konstitucinio skundo, galima laikyti efektyvesnėmis nei tas, kuriose šis utopinio pobūdžio institutas egzistuoja.

Kiti (Banaszak, 2000; Luchterhandt, 2002), priešingai, laikosi pozicijos, kad konstitucinis skundas – tai ne tik pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugos nuo valstybinės valdžios savivalės garantija, bet ir svari demokratijos vystymo ir užtikrinimo priemonė.[2]

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu Lietuvoje asmenims garantuojama teisė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą ir pasinaudoti tarptautinėmis teisminėmis žmogaus teisių gynimo priemonėmis, tačiau nėra individualaus konstitucinio skundo instituto, kuris leistų nacionaliniu ir konstituciniu lygiu Konstituciniame Teisme išspręsti teisės klausimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją asmeniui turi būti užtikrinta teisė apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Taigi individualaus konstitucinio skundo atsiradimas yra nulemtas Lietuvos konstitucinės sistemos. Laikantis tokios koncepcijos, Lietuvos teisinėje sistemoje būtina konstituciniu lygiu įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo institutą ir tuo užtikrinti ypatingą šio institutą apsaugą.

Projektas[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje yra sukurtas individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo modelis.

Koncepciją rengė Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė (darbo grupės vadovas – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas). Koncepcijai buvo pritarta darbo grupės 2007 m. gegužės 30 d. posėdyje. Koncepcija parengta vykdant Seimo valdybos 2006 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 753 „Dėl darbo grupės individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijai ir su tuo susijusių teisės aktų pataisoms parengti sudarymo“.

Siekiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo subjektą - asmenį (fizinį ir juridinį), kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos.
  • Įtvirtinti kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindą – įstatymas ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis), kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves.
  • Įtvirtinti kreipimosi sąlygą – asmuo su individualiu konstituciniu skundu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik pasinaudojęs visomis teisinės gynybos priemonėmis (Konstitucijos 106 straipsnis).
  • Kreipimosi į Konstitucinį Teismą terminas galėtų būti ne ilgesnis kaip 3 mėnesiai nuo galutinio valstybės institucijos sprendimo.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad turėtų sumažėti kreipimųsi į Europos žmogaus teisių teismą.

Atsiradus naujam kreipimosi į Konstitucinį Teismą subjektui, padaugėtų bylų skaičius Konstituciniame Teisme, pasikeistų bylų nagrinėjimo procesas, teisėjų ir teismo aparato darbo krūvis ir kt.

Atsiradusiam naujam Konstitucinio Teismo įgaliojimui nagrinėti individualius konstitucinius skundus, šiam įgaliojimui vykdyti reikės pertvarkyti Konstitucinį Teismą ir jo darbo organizavimą.

Konstitucinio Teismo pertvarkai ir jo funkcijų įgyvendinimui prireiks papildomų valstybės biudžeto asignavimų.

Modelis Lietuvoje (koncepcija)[taisyti | redaguoti kodą]

Skundą surašo advokatas. Jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti skundą turi teisę jis pats.

Žyminis mokestis - minimalus. Būtų sudarytos prielaidos šią konstitucinės gynybos priemonę padaryti prieinama plačiai, taip pat ir socialiai jautrių asmenų kategorijai.

Skundų pirminę atranką galėtų atlikti Konstitucinio Teismo teisėjas, teisėjų kolegija. Skundo priėmimo nagrinėti šiame teisme klausimą pagal teisėjo, teisėjų kolegijos teikimą ar rekomendacijas pagal bendrą taisyklę galėtų spręsti Konstitucinis Teismas.

Skunde turi būti nurodytas ginčijamas įstatymas ar kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis), kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves; kokia konstitucinė teisė ir laisvė yra pažeistos ir jų pažeidimo pobūdis; faktinės aplinkybės, pagrindžiančios skundą. Būtina nustatyti dokumentų, kurie turi būti pateikti su skundu, sąrašą: valstybės institucijos priimtas galutinis sprendimas, reikiamas nuorašų skaičius, sumokėto žyminio mokesčio kvitas ir kt.

Konstitucinio Teismo sprendimo (teisinė forma – nutarimas), išnagrinėjus individualų konstitucinį skundą, teisinės pasekmės - asmens teisė kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo toje valstybės institucijoje, kurioje, vadovaujantis Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančiu įstatymu ar kitu Seimo aktu (ar jo dalimi), Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktu (ar jo dalimi), buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves.

Įtvirtinant individualaus konstitucinio skundo institutą, būtina Lietuvos teisės sistemos reforma. Ją galima būtų atlikti dviem etapais.

I etapu (Seimo 2010 m. pavasario sesijoje) įgyvendinant teisines priemones priimti įstatymus dėl Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo ir juose įtvirtinti:

  • individualaus konstitucinio skundo subjektą - asmenį (fizinį ir juridinį), kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos; kreipimosi į šį teismą pagrindą – įstatymai ar kiti Seimo aktai (ar jų dalis), Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai (ar jų dalis), pažeidžiantys asmens konstitucines teises ir laisves; kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves; kreipimosi sąlygą – asmuo su individualiu konstituciniu skundu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik pasinaudojęs visomis teisinės gynybos priemonėmis (Konstitucijos 106 straipsnis);
  • Konstitucinio Teismo sprendimo (teisinė forma – nutarimas), išnagrinėjus individualų konstitucinį skundą, teisines pasekmes - asmens teisę kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo toje valstybės institucijoje, kurioje, vadovaujantis Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančiu įstatymu ar kitu Seimo aktu (ar jo dalimi), Respublikos Prezidento aktu ar Vyriausybės aktu (ar jo dalimi), buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves (Konstitucijos 107 straipsnis)[3].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]