Konstantinas Parčevskis (1843)
| Konstantinas Parčevskis lenk. Konstanty Parczewski rus. Константин Парчевский | |
|---|---|
| |
| Parčevskiai | |
| |
| Raištis (Nałęcz) | |
| Gimė | 1843 m. balandžio 23 d. Raudondvaris, Vilniaus apskr., Vilniaus gub. |
| Mirė | 1902 m. kovo 26 d. (58 metai) Jokūbavas, Telšių apskr., Kauno gub. |
| Palaidotas (-a) | Kretingos miesto senosiose kapinėse |
| Tėvas | Antanas Anupras Erazmas Parčevskis |
| Motina | Teklė Šistauskaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | 1. Kazimiera Dzvonkauskaitė, 2. Stefanija Misevičiūtė |
| Vaikai | Vincentas Parčevskis, Karolis Parčevskis, Kazimieras Parčevskis |
Konstantinas Parčevskis (lenk. Konstanty Parczewski, rus. Константин Парчевский, 1843 m. balandžio 23 d. Raudondvaryje, Vilniaus apskr., Vilniaus gub. – 1902 m. kovo 26 d. Jokūbave, Telšių apskr., Kauno gub.) – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Raiščio (Nałęcz) herbo bajoras, Parčevskių giminės Jokūbavo šakos pradininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lenkijos karalystės bajorų Parčevskių giminės Vilniaus Raudondvario šakos. Tėvas Antanas Anupras Erazmas Parčevskis. Konstantinu pakrikštytas tėvo brolio, 1831 m. sukilėlio Konstantino Parčevskio garbei. Studijavo teisės mokslus. Sekdamas dėdės Konstantino Parčevskio pėdomis, 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Dėl to rusų valdžios atstovai jį buvo suėmę ir įkalinę, tačiau netrukus paleido.[1]
Gyvendamas Jokūbave, dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo karo reikmėms tinkamų arklių apskaitos Kartenos valsčiuje punktui, buvo Rusijos gyvūnų globos draugijos Rietavo skyriaus vicepirmininkas (skyriui pirmininkavo Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis).[2]
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vedė du kartus. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje 1866 m. rugsėjo 25 d. susituokė su Kazimiera Dzvonkauskaite (Kazimiera Dzwonkowska)[3] (1845 m. rugpjūčio 1 d. – 1879 m. balandžio 9 d.), kuri mirė gimdydama sūnų Kazimierą. Po 1879 m. į žmonas paėmė Stefaniją Teklę Misevičiūtę (Stefania Tekla Misiewicz) (1840-1904).
Vakai:
- Vincentas Parčevskis (1871-1922), Jokūbavo dvaro paveldėtojas.
- Karolis Parčevskis (1875-1957), Stončių dvaro paveldėtojas, gydytojas, mokslininkas, medicinos profesorius.
- Kazimieras Parčevskis (1879-1938).
Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paveldėjo Mišučių ir Jokūbavo dvarus. Iš pradžių rezidavo Mišučiuose, tačiau apie 1865-1870 m. šeimos rezidenciją perkėlė į Jokūbavą, o Mišučių dvaras atiteko bajorams Mongirdams. Jokūbavo dvaras buvo įkurtas XVIII a. pabaigoje, o dvaro sodyba pastatyta XIX a. pirmame ketvirtyje. Šalia dvaro stovėjo XVIII a. pabaigoje statyta bažnyčia ir miestelis, įsikūręs prie prekybos kelių Kretinga-Gargždai ir Klaipėda-Kartena kryžkelės. Tai buvo svarbus prekybinis-ekonominis centras, kuriame reguliariai vyko turgūs ir prekymečiai.[4]
Kretingos parapijos klebono Felikso Rimkevičiaus prašymu Konstantinas Parčevskis 1864 m. naujai perstatė Jokūbavo bažnyčią, kuri buvo konsekruota Švč. Mergelės Marijos titulu.[5] Tuo pačiu Kretingos parapijos senosiose kapinėse pasirinko kapavietę šeimos narių laidojimui. Pirmoji amžinam poilsiui 1879 m. čia atgulė žmona Kazimiera Parčevskienė.
Konstantinas Parčevskis garsėjo kaip teisingas, visų gerbiamas žmogus, darbštus ir racionalus ūkininkas, diegiantis savo valdose intensyvų ūkininkavimą, pažangias naujoves, didelį dėmesį skiriantis pagalbinėms ūkio šakoms. Kauno gubernijos statistikos komiteto sekretorius Konstantinas Gukovskis savo knygoje apie Telšių apskritį pristato Jokūbavą kaip vieną pažangiausių ir pavyzdingiausių ūkių. Jis rašo: “Jokūbavo dvaro savininkas – racionalaus ūkininkavimo pavyzdys. Tai retas atvejis, kai protingai suderinama žemės ūkio teorija su praktika. Esant pačioms nedėkingiausioms dirvos ir klimato sąlygoms, p. Parčevskis sugebėjo sutvarkyti ūkį taip, kad iš jo gauna užtikrintas ir pastovias, nors ir ne didžiules, pajamas. Jis išsinuomavo kaimyninio Gargždų dvaro žemes, kurių savininkai turėjo daug nuostolių, ir vėliau nesigailėjo, kadangi netrukus gavo nemažai pelno. Kai Prūsija pakėlė muito mokestį įvežamiems kviečiams ir rugiams, kaimynystėje gyvenantys dvarininkai nežinojo ką daryti, tačiau ir toliau augino juos, tikėdamiesi, kad kaip nors paklausa atsiras. Pas p. Parčevskį tiksliai apskaičiuota kiek pieno duoda kiekviena karvė, sudaryta detali karvių ir arklių genealogija, paskaičiuotas pagalbinių žemės ūkio šakų, kurioms jis teikė didelės reikšmės, pajamingumas. Jo gyvuliai ir paukščiai (nepaprasto didumo vištos, kalakutės, antys) žinomi jau visoje Lietuvoje ir naudojami veislei pagerinti net už apskrities ir gubernijos ribų”.[6]
Jokūbavo dvare dominavo grūdininkystė, o pagalbinės žemės ūkio šakos buvo pieninė gyvulininkystė, arklininkystė ir kiaulininkystė. Sėjomaina buvo daugialaukė. Galvijai daugiausia olandų veislės.[7] Dvare veikė žirgynas, kuriame buvo auginami daugiausia trakėnų veislės žirgai. K. Parčevskis labai domėjosi nauja žirgų veisle, išvesta sukryžminus ištverminguosius žemaitukus su eikliaisiais trakėnais. Kreditų iš bankų K. Parčevskiui nereikėjo. Maža to, jis turėjo įsigijęs keliasdešimt Vilniaus žemės banko akcijų. 1892 m. Jokūbavo dvaro naudmenos apėmė 1408,23 ha žemės, kuri buvo suskaidyta į 3 dalis.
K. Parčevskiui mirus, valdą paveldėjo sūnūs Vincentas ir Karolis, o jauniausias sūnus Kazimieras savo dalį atsiėmė pinigais. Dvaro sodybą 1903 m. jie apdraudė Kauno savitarpio draudimo bendrovėje. Pastatai joje buvę tvarkingi, nemažai mūrinių, o mediniai pakelti ant aukštų mūrinių pamatų. Sodyboje buvo nemažas vaismedžių sodas, kuriame augo apie 600 obelų. 1905 m. paveldėtas valdas abu sūnūs pasidalino: didesnioji dvaro dalis (apie 943 ha) su Jokūbavo miesteliu liko Vincentui Parčevskiui, o mažesnioji dalis (apie 464 ha) su Stončių palivarku atiteko dr. Karoliui Parčevskiui.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Marijos Dymšaitės-Ogden laiškas. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 3. – Nr. 2. – P. 3
- ↑ Памятная книжка Ковенской губерніи на 1888 годъ. – Ковна, 1887. – C. 123, 141
- ↑ Vilniaus Šv. Jonų RKB santuokos metrikų knyga. 1865-1876 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 604, ap. 20, b. 163. – L. 25, eil. Nr. 77
- ↑ Jučas M. Prekyba Lietuvos kaime XVIII a. – Iš lietuvių kultūros istorijos. – Vilnius, 1964. – T. 4. – P. 109-122
- ↑ Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius. – F. 39, b. 116. – L. 7
Marijos Dymšaitės-Ogden laiškai. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – f. 3. – Nr. 1. – P. 2; Nr. 2. – P. 1
Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1993. – P. 375 - ↑ Kонстантин Гуковскій. Тельшевскiй уѣздъ. – Ковна, 1890. – C. 27-28
- ↑ Virginijus Jocys. Jokūbavo dvaro sodybos istoriniai tyrimai, 1995. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 16. – L. 6-7
| |||||||||||||||||||||||