Konsociacinė demokratija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Konsociacine demokratija politologai vadina valstybę, kurioje yra ryškus vidinis visuomenės susiskaidymas etniniu, religiniu, rasiniu, ideologiniu arba kalbiniu požiūriu, tačiau nepaisant to valstybė išlieka stabili dėl jos pagrindinių socialinių grupių elitų bendradarbiavimo.

Bendruomenės turi sukūrusios sudėtingas organizacines struktūras, kurios pasireiškia kaip apie politines partijas besitelkiantys viesuomeninių organizacijų blokai, kurie apibūdinami kaip šias visuomenes sudarantys segmentai. Šie segmentai visuomenėje suformuoja atskiras subkultūras. Konsociacinei demokratijai taip pat būdingas tamprus ryšys tarp elito ir masės kieviename socialiniame segmente. Dėl stiprios visuomenės segmentacijos blokų viduje sukuriamos sąlygos stipriai lyderių palaikymo struktūrai, kuri leidžia neutralizuoti prieštaravimus bloko viduje, todėl lyderiai gali gana efektyviai atstovauti savo grupei. Faktiškai lyderiai ir formuluoja savo grupės interesus, susilaukdami neabejotino segmento palaikymo. Be šio palaikymo konsociacinis modelis neįmanomas, nes lyderiai turi turėti galimybę daryti plačius kompromisus arba pritarti veiksmams, kurie kenkia segmentui, mainais už palaikymą priimant kitą sprendimą.

Elitų bendradarbiavimas yra institucionalizuotas. Konsociacinėje demokratijoje stengiamasi į politinį procesą įtraukti kuo daugiau veikėjų (partijų, sąjungų, mažumų, visuomenės grupių), o sprendimus priimti per šių veikėjų konsensusą. Dėl to daugumos principas priimant sprendimus nėra pagrindinis politinės sistemos bruožas. Siekiant atskleisti konsociacinių demokratijų bruožus jos paprastai lyginamos su mažoritarinės demokratijos šalimis.

Klasikiniais konsociacinės demokratijos pavyzdžiais laikoma Belgija, Šveicarija ir Nyderlandai (1917-1967 m.). Prie konsociacinių demokratijų įvairiais laikotarpiais buvo priskiriamos ir Austrija bei Liuksemburgas. Šveicarija ir Liuksemburgas išlieka konsociacinėmis demokratijomis, tuo tarpu Nyderlanduose, Belgijoje bei Austrijoje konsociacinė demokratija yra ženkliai susilpnėjusi.

Konsociacinės demokratijos formavimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Konsociacinės demokratijos (kalbant apie Šveicariją vokiškai vadinamos Konkordanzdemokratie) modelis atsirado XX a. septintajame dešimtmetyje. Šiuo modeliu bandyta remtis nagrinėjant demokratiją tokios šalyse, kur kiti du pagrindiniai modeliai, anglosaksiškasis ir kontinentinis, negalėjo būti nuosekliai taikomi.

Konsociacinė demokratija atsiranda ten, kur konfliktas tarp daugumo ir mažumos arba keleto mažumų gresia nestabilumu ar net vienos iš grupių pasitraukimu iš valstybės. Konsociacinis modelis numato, kad per kompromisą ir vieningą sprendimų priėmimo būdą galima išvengti grėsmės, kad visuomenės susiskaldymas peraugs į smurtą. Konflikto grupės yra įtraukiamos į bendrų sprendimų priėmimą, taip sumažinant konflikto potencialą.

Elitai visuomenėse, kurios yra susiskaldžiusios į segmentus, turi keletą pasirinkimų – daugumos (Vestminsterio tipo) valdymo sistemą, konsociacinį modelį arba susiskaldymą. Mažorintarinė sistema segmentiškoje visuomenėje gali sukelti ilgalaikį nestabilumą, nes ten kur segmentai yra susiformavę kultūriniu ar subkultūriniu pagrindu, jie mažai kinta per ilgą laiką. Tokiose visuomenėse daugumos sistema reiškia daugumos grupės dominavimą, kuriam mažuma priešinasi kartais net sukeldama pilietinį karą. Daugumos principas sudarant vyriausybę efektyviai veikia tik aukšto homogeniškumo šalyse, kur mažuma teoriškai gali tapti dauguma per kiekvienus rinkimus, pasikeitus rinkėjų politinei orientacijai. Segmentinėse visuomenėse šis principas netinka, nes segmentai yra aiškiai apibrėžti ir galimybė, kad didelės dalies rinkėjų orientacija pasikeis, yra labai maža.

Konsociacinės demokratijos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Konsociacinių demokratijų institucinis pagrindas yra svarbiausių socialinių konfliktų sprendimas ne daugumos principu, bet derybų tarp organizuotų grupių metu.

Konsociacinėms demokratijoms būdingi šie bruožai:

  • „Didžiosios koalicijos“, kai į politinius institutus, darančius svarbią įtaką politinių sprendimų priėmimui įtraukiami visų svarbių visuomenės segmentų atstovai. Dalyvaudami didžiosios koalicijos principu organizuotame valdyme, priešiški elitai yra priversti bendradarbiauti priimant sprendimus. Paprasčiausia didžiosios koalicijos forma – koalicinis kabinetas. Tokie kabinetai gali būti dirbtinai padidinami, kad būtų galima įtraukti visas svarbias partijas;
  • Subalansuota vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios galia;
  • Abipusio veto principas, reiškiantis, kad mažuma gali blokuoti jai nepriimtiną sprendimą. Šis principas užtikrina dalyvavimo koalicijoje prasmę;
  • Segmentų autonomiškumas – segmentui leidžiama pačiam priimti sprendimus dėl klausimų, liečiančių išimtinai šį segmentą.
  • Asimetrinė dviejų rūmų parlamento sistema, kurioje vienai partijai pasiekti daugumą abiejuose rūmuose yra labai sudėtinga. Paprastai vieni rūmai atstovauja regioninius, o kiti nacionalinius interesus;
  • Proporcinis politinis atstovavimas, leidžiantis (nedidelėms) mažumoms turėti savo atstovus.

Konsociacinė demokratija Šveicarijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarija dažnai išskiriama kaip ypatingas atvejis, nes jos vertikalūs segmentai papildomai yra skaidomi regioninių ir kalbinių skirtumų. Konsociacinės demokratijos principai čia nėra nustatyti konstituciškai, bet susiformavo per ilgus dešimtmečius, įtakojami Šveicarijoje aiškiai išreikštos mažumų apsaugos politikos.

Šveicarijos vyriausybę (Bundesratą) sudaro septyni nariai. Nariai į Bundesratą renkami pagal dar 1959 m. nustatytą „magiškąją formulę“ (2:2:2:1), kuri nustato vietų paskirstymą didžiausioms partijoms ir daugmaž atspindi parlamentinių partijų atstovavimo stiprumą parlamente. Keturios didžiosios partijos (Šveicarijos Liaudies partija, Laisvoji demokratų partija, Krikščionių demokratų partija ir Socialdemokratų partija) 2003 m. spalio 19 d. rinkimuose surinko 81,6 proc. rinkėjų balsų ir kartu gavo 217 iš 246 vietų parlamente, 171 iš 200 vietų Nacionalinėje Taryboje ir visas vietas Luomų taryboje. Taigi, visos svarbiausios partijos ir politinės kryptys yra atstovaujamos vyriausybėje. Po 2003 m. gruodžio tradicinė „magiškoji formulė“ buvo pakeista vieną vietą iš krikščionių demokratų perdavus Liaudies partijai.

Modelio kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Konsociacinės demokratijos modelio kritikai tvirtina, kad segmentas tokioje visuomenėje yra aukščiau už individą ir faktiškai tarpininkauja tarp individo ir valstybinės valdžios, tačiau tai be priekaištų veikia tik tada, kai segmentą sudarantys asmenys yra visiškai homogeniški, ko realybėje būti negali. Tokiu atveju individualumas yra slopinamas segmentų, o individas ar elitui nepriklausančios segmento grupės yra subordinuotos elitui.