Komečingonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pietinės Pietų Amerikos indėnai prieš prasidedant konkistai

Komečingonai – bendras indėnų genčių, gyvenusių Pampų kalnagūbriuose dabartinėse Argentinos Kordobos ir San Luiso provincijose, pavadinimas. Šis pavadinimas atkeliavo iš gretimos sanavironų genties ir reiškia „urviniai žmonės“. Patys komečingonai save skirstė į hênîa (gyveno šiaurėje) ir kâmîare (gyveno pietuose).

Komečingonai siejami su Ongamiros kultūra, iškilusia apie 4600 m. pr. m. e., o pati gentis susiformavo apie VI a. Prasidėjus konkistadorų žygiams po Pietų Ameriką, daug komečingonų mirė nuo atneštų virusinių ligų. Vėliau plečiantis kolonizacijai dalis žuvo mūšiuose, daugelis susigiminiavo su europiečiais. 1750 m. dar buvo žinoma grynų komečingonų gyvenvietė Nono. Tiesa, dalis argentiniečių save tebelaiko komečingonų palikuonimis – per 2001 m. surašymą tokių užfiksuota 10 863, nors nei vienas iš jų negyveno indėnų bendruomenėje.

Komečingonai buvo sėslūs vertėsi žemės ūkiu (augino bulves, kukurūzus, moliūgus, pupeles, balandas), medžiokle, rankiojimu. Buvo prisijaukinę lamas, kalnines penelopes. Buvo išvystę tekstilės, keramikos amatus. Dėvėjo pončus, gyveno pusiau požeminiuose namuose. Pasižymėjo savo netipine indėnams išvaizda – buvo aukštaūgiai (iki 1,7 m), šviesios odos spalvos, vyrai barzdoti, apie dešimtadalis turėjo žalias akių raineles.

Komečingonai kalbėjo komečingonų kalba, apie kurią žinoma labai mažai, nes konkistadorai kolonizacijos metu diegė kečujų kalbą kaip bendrą Kujo regiono indėnų kalbą. Tiesa, dalis žodžių ir fonetinių ypatybių tebėra išlikę Kordobos provincijos gyventojų vartojamoje ispanų kalboje.