Kohezija (chemija)
Kohezija (lot. cohaesus 'surištas') – vienalytės skystosios arba kietosios medžiagos dalelių savybė būti susijungusioms tarpusavyje.[1] Koheziją nulemia cheminis ryšys tarp daleles sudarančių atomų ir jonų, taip pat molekulių sąveika. Nuo kohezijos dydžio priklauso medžiagos tirpumas, lakumas, brinkumas, lydymosi ir stiklėjimo temperatūra, polimerinių medžiagų suderinamumas.
Kohezija yra akivaizdi, pvz., tekant vandeniui – vandens molekulės neatsiskiria viena nuo kitos. Jas sukibusias laiko vandeniliniai ryšiai. Dėl šios savybės vanduo puikiai išnešioja medžiagas ląstelėse ir už jų ribų.
Biologinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienaląsčiams organizmams vanduo ir jo kohezinės savybės yra labai svarbios, nes dėl jų vyksta medžiagų mainai. Daugialąsčiai organizmai dažniausiai turi vidinius indus, kuriais vanduo gabena maisto medžiagas ir atliekas iš vienos organizmo vietos į kitą. Pavyzdžiui, 90 % kraujo, kuris po organizmą išnešioja ištirpusias ir suspenduotas medžiagas, sudaro vanduo.
Dėl kohezijos augalai yra aprūpinami vandeniu. Šaknimis iš dirvos į augalą patekęs vanduo specialiais medienos vandens indais keliauja į kitus augalo organus. Šis mechanizmas primena vandens keliavimą šiaudeliu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kohezija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004