Klemensas Popeliučka
Klemensas Popeliučka (1892 m. birželio 29 d. Bučiūnai, Pašvitinio valsčius, Šiaulių apskritis – 1948 m. spalio 25 d. Oberammergau, palaidotas Augsburge, Vokietija) – Lietuvos karinis veikėjas, brigados generolas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Šiaulių ir Maskvos gimnazijose. 1912–1914 m. studijavo architektūrą Kijevo politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, o 1916 m., baigęs Petrogrado karo inžinerijos mokyklą, pasiųstas į frontą.[2]
Į Lietuvą grįžo 1919 m. ir jau balandžio 12 d. pašauktas į Lietuvos kariuomenės Inžinerinį batalioną. 1919 m. gegužės 2 d. jam pavesta formuoti 2-ąją pionierių kuopą, su kuria (2 karininkai ir 36 kareiviai su 18 arklių) gegužės 30 d. išvyko prie Paliūniškio, netoli Panevėžio, atstatyti bolševikų sudeginto tilto per Lėvens upę.
Nepriklausomybės kovose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Atskirosios geležinkelio kuopos vadu. Rugpjūčio pabaigoje kuopa persikėlė į Rokiškį, nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 22 d. eksploatavo siaurąjį geležinkelį Eglaitė-Zarasai bei Obelių ir Eglaitės geležinkelio stotis. Ruošiantis kovai su bermontininkais ir gavusi Susisiekimo dalies vedėjo 1919 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 1447, kuopa atvyko į Baisogalą. Lapkričio 23 d. pasibaigus kovoms, kuopa iš Radviliškio išvežė 30 lėktuvų, 39 lėktuvų variklius, 8 artilerijos pabūklus, 1 zenitinę bateriją, 8 sunkvežimius, 10 minosvaidžių, per 50 tūkstančių artilerijos sviedinių, apie 75 tūkstančius šautuvų šovinių ir daug kitų iš bermontininkų atimtų trofėjų.
1919 m. gruodžio 9 d. kuopa perkelta į Šiaulius, kur prižiūrėjo geležinkelio ruožus Šilėnai-Tauragė ir Šiauliai – Joniškis. 1920 m. vasario 3 d. geležinkelio kuopa perkelta į Radviliškį, o kovo 1 d. pertvarkyta į Atskirąjį geležinkelių batalioną, kurio vadu paskirtas majoras K. Popeliučka. Dalis bataliono karių tvarkė geležinkelio ruožą Eglaitė – Kalkūnai, atstatė lenkų sudegintą tiltą per Padugnės upę. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašė teritorijų perdavimo sutartį. Rugpjūčio 10 d. vienas Geležinkelių bataliono būrys užėmė Švenčionėlių geležinkelio stotį, kur tuo metu dirbo Lietuvos ir Sovietų Rusijos komisija, turėjusi padalinti geležinkelio turtą. Jos pirmininko K. Popeliučkos sumanumo dėka Lietuvai atiteko daugiau garvežių, riedmenų ir kitokio turto.
1920 m. spalio 3 d. lenkams pradėjus pulti Varėną, bataliono statybos kuopos 1-asis būrys išardė geležinkelį Varėna-Valkininkai. Čia nuvirto iš Lietuvos kariuomenės atimtas šarvuotasis traukinys „Gediminas“, kuris tik po pusės paros vėl buvo užkeltas ant bėgių. Lenkų puolimo metu Geležinkelių bataliono Sprogdintojų komanda išardė geležinkelį tarp Varėnos ir Artilerijos stoties, užminavo tiltą per Nemuną.
1921 m. Geležinkelių batalionas tarp Radviliškio ir Šilėnų nutiesė 3,5 km geležinkelio ir supylė pylimą. Vėliau Alytaus prieigose išardė 4 km geležinkelio, sutaisė tiltą per Bražuolės upelį prie Vievio, nutiesė 805 m siaurojo geležinkelio, atliko kitus darbus. 1922 m. batalionas išardė po pusę kilometro geležinkelio abipus tilto per Varėnę, paruošė sudeginti geležinkelio tiltus per Nemuną prie Alytaus, per Kirsną prie Šeštokų, keturiose vietose išardė geležinkelį Šeštokai-Suvalkai. Tais pačiais metais kariai pastatė 15 medinių tiltų ir nutiesė 26 km geležinkelio Marijampolė – Kazlų Rūda. 1923 m. dvi Geležinkelio bataliono karininkų komandos ištyrė galimybę pratęsti siaurąjį geležinkelį nuo Ukmergės iki Molėtų ir 169 km liniją Ukmergė – Utena-Zarasai, parengė projektą ir brėžinius. Jie atliko Nemuno vagos tyrinėjimo darbus projektuojamam geležinkelio tiltui ties Jurbarku. Remiantis šiais tyrimais, vėliau buvo suprojektuoti geležinkeliai ir tiltai.
Tarnyba Tėvynei[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1924 m. lapkričio mėn., vadovavimą batalionui perdavęs kapitonui Ežerskiui, išvyko mokytis į Aukštuosius karininkų kursus. Baigus juos, 1925 m. gegužės 30 d. jam pavesta laikinai eiti Karo technikos viršininko pareigas. Vietoje buvusios Karo technikos valdybos įsteigus Karo technikos inspekciją, pavaldžią Vyriausiojo štabo viršininkui, paskirtas Karo technikos inspektoriumi. Inspekcija rūpinosi technikos dalių kareivių mokymu, mokslo planų, programų, vadovėlių rengimu. Nuo 1927 m. birželio 15 d. jam pavaldūs tapo Technikos pulkas ir Šarvuočių rinktinė, perduota Aukštųjų karo technikos kursų biblioteka. Jis tapo Aukštųjų karo technikos kursų pedagogų tarybos nariu. 1927 m. liepos 28 d. paskirtas Karo technikos viršininku, tačiau tų pačių metų rugpjūčio 26 d. išvyko mokytis į Prancūzijos Aukštąją karo mokyklą. Ją baigęs 1929 m. balandžio 17 d. pulkininkas K. Popeliučka paskirtas Karo technikos štabo viršininku, o nuo rugpjūčio 14 d. vėl tapo Karo technikos viršininku. 1933 m. rugpjūčio 1 d., reorganizavus Vytauto Didžiojo aukštuosius karininkų kursus, Inžinerijos ir technikos skyriai perėjo Karo technikos viršininko žinion. 1933 m. rugsėjo 14 d. Karo technikos skyrius įjungtas į Karo technikos štabą. 1935 m. vasario 14 d. Prezidento aktu Nr. 111 suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
1935 m. rugpjūčio 1 d. tapo Karo technikos valdybos vadovu, nors oficialios pareigos liko tos pačios – Karo technikos viršininkas. Į Karo technikos valdybą įėjo Karo technikos štabas ir Karo technikos tiekimo skyrius. Karo technikos štabas tvarkė visos Lietuvos kariuomenės technikos dalių reikalus, organizavo karių mokymą, inspektavo technikos dalis bei technikos dalinius junginiuose ir pulkuose. Karo technikos tiekimo skyrius rūpinosi karo technikos tiekimu bei paskirstymu karinėms dalims, prižiūrėjo, kaip naudojama technika, tvarkė karinės technikos motorizuotų priemonių registraciją, rūpinosi karinės technikos gamybos organizavimu. Karo technikos valdybos viršininko K. Popeliučkos žinioje buvo 1-asis inžinerinis batalionas Kaune, 2-asis inžinerinis batalionas Radviliškyje, Ryšių batalionas ir Autorinktinė Kaune, Šarvuočių rinktinė Radviliškyje ir mokomasis karo laivas „Prezidentas Smetona“ Klaipėdoje, nuo 1939 m. Šventosios uoste.[3] 1936 m. gruodžio 28 d., remiantis Karinės tarnybos įstatymu, generolo leitenanto laipsnis pakeistas į brigados generolo laipsnį.
Jis daug rašė aktualiais karinės technikos klausimais leidiniuose „Karys“, „Mūsų žinynas“, „Jūra“ ir kituose to meto žurnaluose.
TSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 25 d. paleistas į atsargą. Išvengęs represijų, 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1916 m. Šv. Jurgio kryžius
- 1929 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
- 1933 m. Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas
- Lietuvos ir Latvijos Nepriklausomybės jubiliejiniai medaliai
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Klemensas Popeliučka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 560 psl.
- ↑ Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961. T. 23. P. 291.
- ↑ Karo technikos dalių dvidešimtmetis. 1919-1939. K., 1939. P. 101.