Klaipėdos šv. Jono bažnyčia

Koordinatės: 55°42′34″š. pl. 21°08′12″r. ilg. / 55.7094736°š. pl. 21.136597°r. ilg. / 55.7094736; 21.136597
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia)

55°42′34″š. pl. 21°08′12″r. ilg. / 55.7094736°š. pl. 21.136597°r. ilg. / 55.7094736; 21.136597

Klaipėdos šv. Jono bažnyčia
Tikėjimo srovė evangelikai liuteronai
Savivaldybė Klaipėdos miestas
Gyvenvietė Klaipėda
Adresas Turgaus gatvė (atstatoma)[1]
Pastatyta 1258 m. (pirmą kartą)
Stilius neogotika

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia – XVI–XVII amžiais Klaipėdos senamiestyje buvusi Šv. Jono vardo neogotikinio stiliaus bažnyčia. Pirmą kartą pastatyta 1258 m. Du kartus sunaikinta ir atstatyta, trečią kartą apgriauta 1944 m., karo metu, visiškai nugriauta 1945 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turgaus g., fone – Šv. Jono bažnyčia. XX a. pr.
Bažnyčios altorius
Išlikęs bažnyčios varpas, nulietas 1620 m. Meistras Ians Gorges.

Klaipėdoje 1258 m. pastatytos 2 bažnyčios: katedros ir parapinė Šv. Jono. Jos ne kartą buvo žemaičių sudegintos.

1525 m. bažnyčios atiteko evangelikams liuteronams.

16961706 m. atstatyta Turgaus gatvės gale. Bažnyčios bokšto aukštis siekė 39 m, jame kabėjo keturi varpai. Bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas. Interjere dominavo paauksuotas altorius, išpuoštas drožinėtais ornamentais. Virš jo kabėjo fundatoriaus herbas – auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios perkelta paauksuota krikštykla, drožinėtomis apaštalų figūromis puošta sakykla. Ant bažnyčios sienų kabėjo portretai.

Po 1854 m. didžiojo Klaipėdos gaisro atstatyta miestelėnų pastangomis 18561858 m., panaudojus senos bažnyčios pamatus ir mūro liekanas. Varpinė siekė 75 metrų aukštį (kai kur nurodoma 76 m).[2] Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras. Kaip ir bažnyčios vidus, fasadas stilistiniu požiūriu taip pat nebuvo vientisas. Vyravo neogotikinis stilius. Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.[2] Antrojo pasaulinio karo metu apgriauta, pokario laikotarpiu visiškai nugriauta, išliko tik 1620 m. nulietas bažnyčios varpas.

Bažnyčios atstatymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu tik gyvatvorė žymi bažnyčios kontūrą. Senosios bažnyčios vietoje vyksta ekumeninės pamaldos, krikščioniškų giesmių šventės. Istorinės aplinkybės yra palankios bažnyčios atstatymo vizijai įgyvendinti.

Yra įkurtas statinio atkūrimo ir paramos fondas. Konkursą dėl atstatymo laimėjo UAB „Senamiesčio projektai“, projekto architektas – Aurimas Širvys. Anot jo, surinktų duomenų pakanka atkurti autentišką bažnyčią.[2] Jo teigimu, „80–90 proc. architektūros detalių esą tikrai galima matyti“, o likę elementai būtų atkurti vadovaujantis analogų principu.[2] Architektui pavyko išsiaiškinti vieną esminių detalių – bažnyčios aukštį. Kompiuterinėmis technologijomis atkūrinėjant bažnyčios kontūrus buvo išsiaiškinta, jog bažnyčios bokštas galėjo būti iki 80 m aukščio; iki tol buvo kalbama apie 75 m aukštį.[2]

Anot A. Širvio, kalbose dėl bažnyčios interjero taip pat „linkstama prie istorinio atstatymo“.[2] Anksčiau teigta, jog to padaryti neįmanoma. Tačiau architektas teigia, kad pagrindinių interjero sudėtinių dalių, piliastrų ir kolonų, kapitelių, skliautų ir galerijos ikonografijos pakanka. Jo teigimu pigiau būtų statyti iš gelžbetonio, metalo konstrukcijos, o dekoratyvinius elementus iš smiltainio mišinio.[3] Vėliau etapiškai galima būtų atstatyti ir interjerą.

Pirmiausiai būtų vykdomi archeologiniai kasinėjimai, siekiant nuspręsti, kokį konstruktyvą atstatant naudoti. Viena iš versijų – kaip Valdovų rūmuose Vilniuje, apžergianti pamatą konstrukcija.[2]

Statymo darbai, vertinami 15,96 mln. eurų, būtų finansuojami kooperuojant parapijos, savivaldos ir Europos Sąjungos lėšas.[4] Bažnyčią numatoma atstatyti iki 2027 m. gruodžio 31 d.[4] Jos erdvės būtų pritaikytos evangelikų liuteronų bendruomenės pamaldoms, kitoms religinėms apeigoms, kultūriniams renginiams (parodoms, koncertams, muziejui), o atstatytame bažnyčios bokšte turėtų būti erdvės, pritaikytos Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centrui.[4]

Kai ji bus pastatyta, čia bus perlaidoti dar 2006 m. šalia Danės – kur nuo XVI a. pabaigos iki 1706-ųjų stovėjo pirmasis Šv. Jono bažnyčios pastatas – rasti 172 iškilių klaipėdiečių palaikai. Iki šiol šie palaikai buvo saugomi Klaipėdos universiteto pagalbinėse patalpose, vėliau be didelių iškilmių, pašventinus dviem liuteronų kunigams, buvo perkelti į Jono kalnelio požemius.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines, simboliškai pažymėta evangelikų liuteronų Šv. Jono Atminimo bažnyčios atstatymo darbų pradžia – toje vietoje, kur ji stovės, atidengtas kertinis akmuo, šalia jo įkasta atminimo kapsulė su istoriniu dokumentu joje.[5]

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršo vyskupas Edmundas 1291 m. leido Klaipėdos gyventojams laidotis katedros kapinėse, nes prie Šv. Jono bažnyčios kapinėms vietos nebuvo.

XVI–XVII amžiais prie Šv. Jono bažnyčios buvo laidojami ir paprasti miestiečiai, ir elito atstovai (kunigai, aukšto rango kariškiai, pirkliai, karališkojo valsčiaus tarnautojai).

2006 m. archeologai, tyrinėdami Klaipėdos senamiestį, buvusio karamelės fabriko teritorijoje, kur XVI–XVII amžiais stovėjo Šv. Jono bažnyčia, aptiko 182 čia palaidotų žmonių palaikus.[6]

Kapai:

  • Friedrichas Praetorius, dvasininkas, „Vokiečių–lietuvių kalbų žodyno” sudarytojas, giesmių kūrėjas.
  • Christian Ludwik von Kalckstein, pulkininkas, maištininkas, kuriam 1672 m. Klaipėdos pilyje buvo nukirsta galva (Bažnyčios rūsys).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]