Kino festivalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aikštė per Lokarno kino festivalį.
San Sebastiano festivalio salė.
Traverse kino festivalio didžiulis pripučiamas ekranas
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Kino festivalis – renginys, per kurį vienoje ar keliose vietose, dažniausiai – kino teatruose, rodomi filmai, pagrečiui gali vykti parodos kino tema, susitikimai su kinematografininkais ir kt. Vis dažniau dalį savo repertuaro publikai kino festivaliai parodo peržiūrai po atviru dangumi [1] įrengtose vietose. Rodomi filmai papratai būna neseniai sukurti, priklausomai nuo konkretaus festivalio, taip pat gali būti įtraukti ir tarptautiniai kūriniai, kaip ir pačių organizatorių prodiusuoti bei kurti filmai. Kartais kino festivaliai organizuojami tam tikra tema, pavyzdžiui, susikoncentruojant į tam tikrus filmo kūrėjus ar žanrus (pvz., film noir ar siaubo filmų festivaliai). Nemažai kino festivalių fokusuojasi į trumpametražius filmus, su tam tikra jų trukme. Kino festivaliuose rengiamos kai kurių filmų pasaulinės premjeros. Įprastai, tai būna kasmetiniai renginiai.

Greičiausiai pats žinomiausias pasaulyje ir paminėjimo verčiausias yra Kanų kino festivalis. Taip pat svarbūs ir prestižiniai festivaliai yra Berlyno ir Venecijos (seniausiais kino festivalis)[2].

Atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis didelis kino festivalis įvyko Venecijoje 1932 m. XX a. 5–6 deš. atsirado kiti didieji pasaulio kino festivaliai: Berlyno, Kanų, Maskvos, Karlovy Varų. Ilgiausiai be pertrūkių vykęs festivalis yra Edinburgo (nuo 1947 m.) Šiaurės Amerikoje festivalis pirmąkart surengtas 1953 m. („Kolumbo tarptautinis kino ir video festivalis“, arba „The Chris Awards“ – „Kriso apdovanojimai“).

Pirmasis kino festivalis Šiaurės Amerikoje surengtas 1953 m. (Kolumbo tarptautinis kino ir video festivalis, arba „The Chris Awards“ – „Kriso apdovanojimai“). Tai vienas iš prestižiškiausių dokumentinio, švietimo, verslo ir informacinių konkursų JAV, gyvuojantis nuo 1952 metų.

Po šio renginio sekė ketveriais metais vėliau įvykęs tarptautinis San Francisko tarptautinis kino festivalis, vykęs 1957-ųjų kovą, kurio pagrindinis objektas buvo pilnametražiai dramos žanro filmai. Šis kino festivalis suvaidino itin didelį vaidmenį pristatant užsienio valstybių filmus Amerikos auditorijai, tarp jų ir Satyajit Ray, Indijos kūrėjo „Pather Panchali“ bei „Kruvinasis sostas“, kurio režisierius Akira Kurasowa.

Šiandien vyksta tūkstančiai kino festivalių visame pasaulyje, pradedant Sundance kino festivaliu Jutos valstijoje JAV ir Slamando kino festivaliu, baigiant siaubo žanrui dedikuojamu renginiu, Terror Film Festival, Filadelfijos valstijoje.

Skaitmeninis vaidybinių filmas platinimas prasidėjo 2005 metais, kartu su pirmuoju pasaulyje interneto filmų festivaliu GreenCine Online, kurį rėmė DivX[3].

Dalyvio mokestis[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma kino festivalių iš kino kūrėjų, norinčių, kad jų filmus atrinktų rodymui, reikalauja dalyvio mokesčio. Toks mokestis labai dažnas didžiuosiuose kino festivaliuose, tokiuose kaip Kanų kino festivalis, Tarptautinis Toronto kino festivalis, Sundance kino festivalis, South by Southwest bei tarp mažesnių, tačiau prabangių kino festivalių, tokių kaip Tarptautinis Majamio kino festivalis ir Britų Urban kino festivalis Londone.

Tačiau ne visi kino festivaliai reikalauja startinio dalyvio mokesčio. Pavyzdžiui, Roterdamo ir Mumbajaus kino festivaliai neapmokestina dalyvių, norinčių savo darbą parodyti festivalio metu. Taip pat dalyvio mokesčio nereikalauja ir kiti, mažesni, festivaliai, tačiau ir filmų atranka yra gerokai labiau ribota, kadangi tokie festivaliai nesiekia prisitraukti garsenybių į savo auditoriją.

Įsidėmėtini festivaliai[taisyti | redaguoti kodą]

Su trimis prestižiškiausiais kino festivaliais yra siejami Kanai, Berlynas ir Venecija[4], kuriuose vykstantys festivaliai dažnai yra vadinami „Didžiuoju trejetu“.[5] Lenkų režisieriaus Krzysztof Kieślowski filmų trilogija „Three Colours” buvo nufilmuota būtent šiems festivaliams. Trilogijos dalis „Blue“ buvo skirta Venecijos festivaliui, „White“ – Berlyno, „Three Colors: Red“ – Kanų festivaliui.

Populiariausias Šiaurės Amerikoje yra Tarptautinis Toronto kino festivalis. Amerikos laikraštis „Time“ apie ši festivalį rašė, jog jis „nuo svarbiausio rudens kino festivalio peraugo į daugiausiai įtakos turintį kino festivalių periodą“[6]. Sietlo tarptautinis kino festivalis yra laikomas didžiausiu festivaliu JAV, kiekvieną mėnesį parodančiu daugiau nei 400 filmų[7]. Taip pat įžymūs ir svarbūs Šiaurės Amerikos festivaliai yra Sundance kino festivalis, Tribekos, Ostino, Monrealio, Niujorko ir Vankuverio kino festivaliai.

  • Eksperimentinio kino festivaliai – Ann Arbor kino festivalis, prasidėjęs 1963-iais, yra seniausias nuolat vykstantis eksperimentinių filmų festivalis Šiaurės Amerikoje ir yra tapęs vienu iš pirmųjų kino festivalių nepriklausomiems, ir svarbiausia, eksperimentuojantiems filmų kūrėjams pademonstruoti savo kūrinius.
  • Šiaurės Amerika – Tarptautinis San Francisko filmų festivalis, prasidėjęs 1957 metais – seniausias, besitęsiantis filmų festivalis Amerikoje. Jis pažymi eigų kryptį tarptautiniame filmų kūrime ir video gamyboje išryškinant darbą, kuris dar nėra apsaugotas Jungtinių Valstijų distribucijoje. Tarptautinis Toronto filmų festivalis, prasidėjęs 1976 metais, laikomas svarbiausiu ir prestižiškiausiu filmų festivalių viso pasaulio mastu Šiaurės Amerikoje. Svarbiausias Šiaurės Amerikoje, Toronte dokumentinių filmų festivalių – Hot Docs. Taip pat Torontas turi didžiausią filmų festivalių skaičių pasaulyje, sudarantį kategorijas nuo kultūrinių, nepriklausomų ir istorinių filmų. Pagal pasirodymų bruožų skaičių, didžiausias festivalis – tarptautinis Sietlo filmų festivalis, ekranizuojantis 270 pilnametražių ir maždaug apie 150 trumpametražių filmų. Vistlerio filmų festivalis, pasižymintis savo nuostabia vieta ir kvapą gniaužiančiu peizažu, auga kiekvienais metais su daugiau nei 80 ekranizacijų ir visapusiški aukščiausio lygio industrija. Tuo tarpu, Niujorko filmų festivalis parodo tik keletą filmų kiekvienais metais, bet dar vis turi didelę įtaką Jungtinėms Valstijoms.Sundanco filmų festivalis svarbus nepriklausomiems filmams. Veilo filmų festivalis Veile, Kolorade, yra vienas iš „Top 10 tikslingų filmų festivalių pasaulyje“ (Filmų kūrimo žurnalas), ekranizuoja daugiau nei 90 filmų, daugiausiai pasižyminčių naujais filmų kūrėjais bei garbinguoju Rising Stars‘u, įtraukiančiu Jesse Esienbergą, Olivią Vaild ir daugelį kitų. Dabar trumpametražių filmų mėgėjams bei kino profesionalams Tarptautinis Sagunenay‘o trumpametražių filmų festivalis – privalomas pamatyti renginys. Slamdanco filmų festivalis yra savavaldis „filmų kūrėjų filmų kūrėjams“.
  • Menas ir technologijos – Cinequest filmų festivalis yra vienas iš didžiausių filmų festivalių Jungtinėse Valstijose, kuriame susilieja menas ir technologijos. „Forbes“ žurnalas pripažino festivalį ir tai kaip jame „sujungiamas filmų kūrimo menas su technologijomis, tai kaip sujungiamos interneto galimybės su galimybe kurti naminę pasilinksminimo aplinką. Kurdami teisingas internetinių pajamų sroves festivalio kūrėjai padeda menininkams ir efektyviai išnaudoja mobilią rinką.“
  • Kylantys kino kūrėjai – KahBang filmų festivalis, KahBang muzikos-meno-filmų festivalio Bangore, Meine atšaka, jis yra vienas iš naujausių filmų festivalių Jungtinėse Valstijose, kuris padeda atrasti ir pademonstruoti naujų, kylančių kino karjeros laiptais menininkų darbus visame pasaulyje. Jų programos unikalumą palaiko geriausių naujų komedijų demonstravimas, taip pat muzikiniai, dokumentiniai filmai, ir Meino filmai. Kasmet jie pagerbia vieną žinomą aktorių, aktorę, ar kino filmo kūrėją suteikdami „Kevin Norwood Bacon apdovanojimą už pasiekimus kine“, pripažindami pasisekimą, kurį gavėjas pasiekė artimai bendradarbiaudamas su Kevin Bacon. Londono trumpametražių filmų festivalis yra prijungtas prie BAFTA festivalio, kuris vyksta Jungtinėje Karalystėje kiekvienais metais sausio mėnesį ir yra paskirtas naujų kino talentų atradimui bei demonstravimui, priskiriant ir žemo biudžeto kino kūrėjų darbus.
  • Nacionalinis kinas – sparčiai auga skaičius šalių, kurios organizuoja nacionalinio kino festivalius. Dideli nacionalinio kino festivaliai vyksta Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Korėjoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir daug kur kitur. Tokie festivaliai dažniausiai vyksta miestuose kur yra didelė kitataučių diaspora. Pvz., Sidnėjaus priimtas pasaulinis Libaniečių filmų festivalį.
  • Tarpdisciplininiai filmai – šiuo metu didėja tarpdisciplininių filmų festivalių skaičius, besikertančių su parodų bei kitomis kultūrinėmis ir profesinėmis sferomis. Rich Pickings naudoja trumpametražius filmus kaip diskutavimo priemonę viešam pasikalbėjimui su mokslininkais, technologais, psichoanalitikais ir kino filmo kūrėjais.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kino pavasaris“ (nuo 1995 m., 2003 m. – „Vilniaus pavasaris“),
  • Tinklai“ (mažųjų kino formų, nuo 1999 m.),
  • Tindirindis“ (animacinių filmų, nuo 2003 m.),
  • Scanorama“ (nuo 2003 m.),
  • Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (nuo 2004 m.),
  • „Trispalvis kinas“ (2004 m.),
  • Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis (nuo 2005 m.),
  • AXX“ (2005–2007 m.),
  • Žiemos ekranai“ (pranc. Ecrans d'hiver, prancūzų kino, nuo 2006 m.),
  • Šeršėliafam“ (moterų filmų, nuo 2006 m.),
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis (nuo 2007 m.),
  • „Gala“ kino festivalis (nuo 2007 m.),
  • Tarptautinis jaunųjų kino kūrėjų trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Kino festivalis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka