Kinetinis menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kinetinis menas (gr. kinētós 'judantis, judrus') - vėlyvojo modernizmo kryptis, artima opdailei.

Kinetiniame mene siekiama įveikti kūrinio statiką, paversti jį judančiu erdvėje ir laike. Dinamiška kompozicija kuriama dvejopomis priemonėmis - iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) ir mechaninėmis (pagrįstomis gamtos jėgų arba specialių įtaisų veikimu). Kinetiniais dailės kūriniais laikomos tiek mechaniškai, tiek magnetu judinamos skulptūros, tiek oro dvelksmo virpinamos mobilios konstrukcijos. Kinetinio meno kūriniuose siekiama išgauti judėjimo įspūdį.

Šio meno pradininkas – šveicaras Jean Tinguely. Kinetinio meno principas naudojamas instaliacijose. Iš rusų konstruktyvizmo (A. Rodčenko, N. Gabo) kilusi dailės forma, iškelianti judėjimą kaip kūrybos principą. Terminą pirmą kartą pavartojo Naumas Gabo (tikroji pavardė Naum Nehemia Pevsner) ir jo brolis Antuanas Pevsneris (Antoine Pevsner) „Realistiniame manifeste" (1920 m.). Užuomazgų būta futurizmo, orfizmo, konstruktyvizmo, siurrealizmo dailėje. Mobiliai, judantys nesistemiškai ir be mechaninės jėgos, buvo išrasti dviejų menininkų: A. Rodčenkos, o po poros metų ištobulinta amerikiečio Aleksandro Kolderio (Alexander Calder).

Jo skulptūros – ant svirtelių sunertos abstrakčios kompozicijos, kurios nuo menkiausio oro virpesio juda. Kinetinis menas susiformavo XX a. 6-7 dešimtmečiais. Nutapyta kintančio vaizdo paveikslų, sukurta judančių trimačių konstrukcijų. Prancūzijoje kinetinio meno principus plėtojo Vizualinio meno tyrinėjimų grupė (pranc. Groupe de Recherche d'Art Visuel, GRAV, 1960-68 m.), Vokietijoje – „Zero” (1957-60 m.), Italijoje – grupės „T” (1959-66 m.) ir „N” (1960-64 m.). 1965 m. Paryžiuje surengta pirmoji kinetinio meno paroda „Judėjimas" („Le Mouvement").

Žymesni dailininkai: Jakovas Agamas (Yaacov Agam), Žanas Tinkvelis (Jean Tinguely), Giunteris Uekeris (Gūnther Uecker), Viktoras Vazarelis (Victor Vasarely). Kinetinio meno įvairovė yra labia ženkli, nuo hipnotizuojančių, lėtai judančių Bury darbų iki grakščių atvirame ore siūbuojančių kinetinių Rickey skulptūrų, nuo kibernetinių Schooferio kūrinių iki telemagnetinių, ore pakibusių objektų Takiso skulptūrų.

Judesys ir toliau žavi šiuolaikinius menininkus. Tai liudija japono Tatsuo Miyajima įranga, amerikiečio Chico MacMurtrie robotai, škotės Andželios Parker „Šaltas, tamsus dalykas: susprogdintas vaizdas“. Tiek menininkai, tiek žiūrovai pasiduoda menui, kuris, pasak Miyajimos, trokšta „ir toliau keistis, būti susijęs su viskuo, tęstis amžinai“.