Kilnusis erelis

Aquila chrysaetos
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos

Kilnusis erelis Suomijoje

Kilniojo erelio kiauksėjimas

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Vanaginiai paukščiai ( Accipitriformes)
Šeima:	Vanaginiai ( Accipitridae)
Pošeimis:	Suopiai ( Buteoninae)
Gentis:	Tikrieji ereliai ( Aquila)
Rūšis:	Kilnusis erelis ( Aquila chrysaetos)

Binomas

Aquila chrysaetos
Linnaeus, 1758

Paplitimas

Kilniųjų erelių natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje:

perimvietės šiltuoju metų laiku

gyvena sėsliai ir perimviečių regionai

klajonių regionai

Kilnusis erelis^[2] (Aquila chrysaetos) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis. Dar vadinamas paukščių karaliumi.

Išvaizda, kūno išmatavimai, svoris, amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilnieji ereliai didžiausia tikrųjų erelių (Aquila) genties rūšis, o Lietuvoje tarp plėšriųjų paukščių savo dydžiu prilygsta paprastajam jūriniam ereliui (Haliaeetus albicilla) - kilniojo erelio ilgesnis kūnas, bet labai nežymiai mažesnis svoris. Kilniųjų erelių patelės ir patinai žymiai skiriasi dydžiu ir svoriu. Patelės gali užaugti iki 90–100 cm, o patinėliai vidutiniškai 10 cm mažesni. Sparnų tarpugalis patinėlių nuo 190–210 cm, kada patelių yra 200–230 cm. Patinėliai sveria nuo 2,8 kg iki 4,6 kg, patelės – 3,8 kg – 6,7 kg. Uodega – 34–42 cm. Visa viršutinė kūno dalis juodai ruda, tik galva palša. Apatinė kūno pusė šviesesnė. Kojos, kaip ir visų erelių, iki pirštų plunksnuotos. Snapas juodas. Jaunikliai tamsesni už suaugusius. Pasižymi aštriu regėjimu, leidžiančiu iš kelių šimtų metrų įžiūrėti smulkius gyvūnus ant žemės.

Išgyvena apie 20 metų, bet Šveicarijoje buvo užtiktas paukštis išgyvenęs 26 metus, Švedijoje net 32 metus. Nepatikimi šaltiniai teigia apie nelaisvėje išgyvenusį iki 40 metų.

Paplitimas ir gyvenamos vietovės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitę Europoje, Šiaurės Amerikoje iki šiaurinės Meksikos, Artimuosiuose rytuose ir Azijoje iki pat Didžiojo vandenyno rytinių jo pakrančių, Šiaurės Afrikoje. Vidurio Europoje daugiausiai aptinkami perintys paukščiai Alpėse, ir Karpatuose. Šiaurės Europoje dažniau sutinkami perintys Škotijoje, Skandinavijoje, šiaurinėje ir centrinėje Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje (peri apie 40-50 porų), rečiau Latvijoje, kurioje kaip manoma gyvena daugiau kaip 10 porų. Į Lietuvą užklysta traukimo metu bei žiemą, bet oficialiai perinčių porų Lietuvoje dar neaptikta, nors jiems veistis Lietuvoje sąlygos panašios kaip ir Latvijoje, Baltarusijoje, kur žinoma, jog kilnieji ereliai poruojasi. Kilnieji ereliai gyvena daugiausia kalnuose, didelių upių slėniuose ir miškų pakraščiuose. Lizdams sukti pasirenka sunkiai prieinamas uolingas, skardingas vietoves, nors lygumų ir miškingose vietovėse (kaip ir Lietuvoje) lizdus sukasi medžiuose.

Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategoriją. Reguliariai stebimas per migracijas, žiemoja retai. Lietuvoje peri atsitiktinai.

Poravimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patelės dažniausiai deda du kiaušinius, rečiau tik vieną, ar net tris, keturis kiaušinius. Peri tiek patelė, tiek ir patinėlis pasikeisdami apie 40–45 dienas. Dažniausiai išaugina vieną arba du jauniklius, kurie lizdą palieka maždaug po trijų mėnesių.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilnieji ereliai gaudydami grobį, naudoja savo vikrumą ir greitį, su labai galingais nagais čiupdami auką. Tad kilniųjų erelių maisto racionas labai įvairus, nors priklauso nuo regiono kuriame gyvena ar metų laiko. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje jie dažniausiai minta kiškiniais ir voverėmis, kas sudaro apie 83,9 proc. jų dietos. Pagal svarbumą jų mitybos racione įprastai antroje vietoje yra įv. paukščiai. Arba kartais jie tiesiog plėšikauja atimdami grobį iš kitų plėšriųjų paukščių, arba nubaido juos (pavyzdžiui, grifus) nuo gulinčios dvėselienos. Kartais žiemą medžioja ir poromis.^[3]

Minta (pasigauna) triušiais, švilpikais, voveraitėmis ir stambesniais gyvūnais – lapėmis, naminėmis ir laukinėmis katėmis. Jeigu nepakankamai pasigauna minėtų žvėrelių ar paukščių, ypač žiemos metu, tai ėda net dvėselieną ir roplius arba puola didesnius žvėris, pavyzdžiui, kalnų ožius ir net šiaurės elnius. Kilnieji ereliai taip pat kartais minta gulbėmis, pilkosiomis gervėmis, fazanais, krankliais, balnotaisiais kirais ir kitais plėšriaisiais paukščiais: vištvanagiais, medžiokliniai sakalais, sakalais keleiviais, tūbuotaisiais suopiais. Užfiksuota, kad savo maisto racionui užmušdavo ir suaugusią stirną. Su kilniojo erelio euraziniais porūšiais, kai kurios Azijos stepių medžiotojų tautos sumedžiodavo ir tebemedžioja net vilkus.