Kietoji galia
Kietoji galia (angl. hard power) tarptautiniuose santykiuose pasižymi galimybe sukelti norimas pasekmes per grasinimus arba už atlygį. Skirtingai nuo švelniosios galios (soft power) kietoji galia savyje talpina labiau tradicinį galios apibrėžimą – kietąja galia disponuojančios šalys pasižymi prievartine diplomatija, kišimusi į kitos valstybės vidaus reikalus, atgrasymu, šantažu, karinių ir ekonominių sankcijų naudojimu ar grasinimu juos panaudoti.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors kietoji galia egzistuoja jau daugelį amžių, tačiau ilgą laiką ji egzistavo „galios“ sąvokos rėmuose. Terminas buvo pristatytas Harvardo universiteto dekano Josepho Nye 1990 metais straipsnyje „Soft power“, o vėliau „švelniosios“ ir „kietosios galios“ terminai plačiau buvo paaiškinti 2004 metais išleistoje knygoje „Soft Power: The Means to Success in World Politics“. J. Nye pristato naują terminą – „švelniąją galią“, kuri atspindi naujas, ne taip pastebimas valstybių galios formas, naudojamas užsienio politikoje tikslams pasiekti. Senosios formos (daugiausia karinės ir ekonominės) buvo priskirtos „kietosios galios“ terminui. Karinėje dimensijoje kietoji galia pasireiškia per valstybių prievartinę diplomatiją, karą, karinius aljansus ir sąjungas, kuomet siekiant atgrasymo politikos ir šalies saugumo naudojami grasinimai ir prievarta.
Kietosios galios dimensijai priklausančios ekonominės galios formos tokios kaip ekonominė parama, kyšiai, ekonominės sankcijos taip pat yra panaudojamos vienos šalies pranašumui prieš kitą pasiekti ir primesti norimą elgesį.
Kietosios galios strategijos priemonės apima platų priemonių spektrą, kuris susideda tiek iš grasinančių priemonių, tiek iš paveikių. Šios priemonės gali apimti tiek „lazdos“, (pvz., ginkluoto užpuolimo ar ekonominio embargo įgyvendinimo grėsmės naudojimą), tiek „morkos“ (pvz., karinės apsaugos pažadas ar prekybos kliūčių mažinimas) principus. Tačiau „lazdos“ principas tarp kietąja galia besiremiančių valstybių yra populiaresnis, nei „morkos“ principas. Todėl aktyviai kietąja galia besiremiančios valstybės yra linkę pernelyg dažnai grasinti ar naudoti karinę intervenciją, ekonomines sankcijas, prievartos diplomatiją ir kitas „lazdos“ principui priskiriamas kietosios galios sferas.
Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kietosios galios naujausi pavyzdžiai yra XXI amžiaus JAV politika Artimuosiuose Rytuose. Remdamasi vien karine jėga JAV paskelbė karo su terorizmu doktriną ir įsivėlė į karinius konfliktus su Iraku ir Afganistanu. Karinės intervencijos į minėtas šalis įvyko negavus tarptautinės bendrijos pritarimo – buvo remiamasi vien kietąja galia. George’o W. Busho administracija jo valdymo laikotarpiu labiau rėmėsi karine ir ekonomine galia neskirdama dėmesio minkštosios galios dimensijoms, tokioms kaip tarptautinės bendrijos nuomonė ir pritarimas.
Josephas Nye kietosios galios terminą panaudojo ir XXI a. JAV–Irano santykiams apibūdinti. Šalia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos taikomų ekonominių sankcijų Iranui JAV uždėjo ir savąsias – Iranui taikė ekonomines sankcijas, tokias kaip eksporto apribojimai, investavimo į naftos gavybą sumažinimas ir kitas.