Khanda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Radžputų khanda

Khanda (angl. khanda; ru. кунда) – indiškas palašo tipo kalavijas buku galu. Iki 80 cm ilgio geležtė plati, platėjanti nuo efeso iki galo, gale suapvalėja (neturi smaigalio), sunki. Khanda visiškai netinka dūrimui, skirta tik kirtimui. Khandos būna tiek vienašmenės, tiek dviašmenės.

Efesas metalinis, plaštaką dengia nedidelės viršutinė ir apatinė taurės, sujungtos plačiu lankeliu. Efeso buoželė pereina į spyglį. Rankena, apatinė taurė ir lankelio vidinė pusė apipinti ar apklijuoti audeklu.

Makštis paprastai medinė, aptraukta audeklu (paprastai aksomu), kurio spalva atitinka efeso apdailos audeklą. Makšties apkaustai paprastai pagaminti iš tokio pat metalo kaip ir efesas. Paprastai visos metalinės makšties, efeso dalys ir geležtės nugarėlė būdavo puoštos inkrustacijomis su augaliniais ornamentais ir medžioklės ar kautynių scenomis.

Khandos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Khanda tradicinis radžputų ginklas, populiarus ir sikhų bei marathų tarpe. Radžputai labai gerbdavo savo khandas, todėl daugelis radžputų šeimų garbindavo khandas Duseros (angl. Dussera), tradicinės induistų kovinės šventės, metu.

Anksčiausiai žinomos khandos – iš Guptų imperijos laikų – kai kurios tos epochos skulptūros vaizduoja karius su khandos tipo kalavijais.

Išlikę daug paveikslų, vaizduojančių viduramžių radžputų karalius su khandomis. Radžputai khandas valdydavo abiem rankomis, jų khandos būdavo dviašmenės. Khandos buvo pėstininkų ir kilmingųjų karių, praradusių kirstynėse žirgą, ginklas.

Vėliau khandos konstrukciją patobulino Prithiviraj Chauhan. Jis khandos geležtę pavertė pusantrašmene – užpakalinį kraštą transformavo į nugarėlę, sutvirtinusią geležtę, bet viršutinė dalis liko su ašmenimis, aštriai išgaląsta. Geležtė buvo paplatinta, tad masės centras pasislinko link geležtės galo. Khanda pasidarė labai efektyvus kertamasis kalavijas. Ši nauja konstrukcija pasirodė labai efektyvi kovose su į Indiją įsibrovusiais musulmonais, kurių kariai dėvėdavo grandinius šarvus su odiniu pamušalu. Khandomis ginkluoti pėstininkai įgijo pranašumą prieš lengvai ginkluotus musulmonų raitelius.

Musulmonų puolimų metu prireikė ir naujo lengvo lankstaus kalavijo, kuris būtų tikęs kavalerijai, kurios vis daugiau atsirasdavo Indijos kariuomenėje. Taip atsirado vienašmenis lenktas talvaras – indinis kardo tipas.