Kevelės šaltiniai

Koordinatės: 56°28′59″š. pl. 22°49′22″r. ilg. / 56.48302°š. pl. 22.82272°r. ilg. / 56.48302; 22.82272
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kevelės šaltiniai
Kevelės šaltinių upelis
Dar du Kevelės šaltiniai

Kevelės šaltiniai, Karališkieji šaltiniai (latv. Ķeveles avoti, Karaļu avoti, Septiņi avoti, Karaļavots) – šaltiniai Latvijoje, Žiemgaloje, 3 km į šiaurės rytus nuo Kevelės, 4 km į šiaurės vakarus nuo Vecaucės, Vytinių valsčiuje, Duobelės savivaldybėje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kambaro kalvos šlaite susidariusioje 4 m pločio ir 6 m ilgio duobėje trykšta devyni šaltiniai, septyni iš jų atskirti XVIII a. iš akmenų sumūrytu tilteliu, akmenimis išmūryta ir duobė. Du šaltiniai trykšta žemiau tiltelio, per kurį nusidriekė ir apie 15 cm storio eglės šaknis. Visi šaltiniai susilieja į vieną upelį, kurio vaga taip pat išgrįsta akmenimis, ir nuteka į kalno papėdėje esantį Rūdajų ežerėlį, o iš jo į Vadaksties intaką Lyguotnės upę.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai žinomi nuo senų laikų, dar viduramžiais gyventojai jų vandeniu gydė skaudančias vietas, žaizdas, akių ligas.[1]

Legenda pasakoja, kad Kevelės šaltinių vandeniu buvo išgydytas Šiaurės karo mūšyje sužeistas Švedijos karalius Karolis XII, kuriam jo gydytojai jau nebegalėjo padėti. Nuo tada šaltiniai pradėti vadinti Karališkaisiais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

56°28′59″š. pl. 22°49′22″r. ilg. / 56.48302°š. pl. 22.82272°r. ilg. / 56.48302; 22.82272