Keturmečio planas

Keturmečio planas (vok. Vierjahresplan) – ekonominė programa, parašyta 1936 m. rugpjūtį ir vykdyta nacistų partijos. Tai buvo pirmas kartas, kai A. Hitleris įsikišo į Vokietijos ekonomiką. Programos tikslas buvo sumažinti bedarbystę, padidinti sintetinių pluoštų gamybą, imti vystyti viešųjų darbų sistemą, vadovaujamą Frico Todo, padidinti automobilių gamybą, plėsti statybų ir architektūros projektus ir išplėsti greitkelių sistemą šalyje. Planas taip pat pabrėžė A. Hitlerio ambicijas išplėsti šalies gynybines ir karines galias^[1], šitaip tiesiogiai pažeidžiant Versalio sutarties nuostatus, kurie teigė:

Vokiečių kariuomenės pajėgos sumažinamos iki 100 000 karių. Vokietija nebegali kviesti šauktinių, negali turėti tankų ar sunkiosios artilerijos bei negali turėti karinės vadovybės. Vokietijos karinio laivyno pajėgos sumažinamos iki 15 000 jūreivių. Vokietija negali turėti povandeninių laivų, jai leidžiama pasilikti tik 6 karinius laivus (ne sunkesnius nei 10 000 tonų), 6 kreiserius ir 12 eskadrinių minininkų. Vokietija negali turėti karinių oro pajėgų. Taip pat Vokietijos yra aiškiai reikalaujama išlaikyti visus eilinius ir puskarininkius tarnyboje dar 12 metų ir visus karininkus dar 25 metus, kad tik ribota dalis naujokų gautų karinį išsilavinimą.

Visuotinė reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. buvęs D. Britanijos ministras pirmininkas Loidas Džordžas, keliaudamas po Vokietijos kaimo vietoves, šitaip apibūdino Vokietijos padėtį:

Vokietijos ginklavimasis negali būti paneigtas. Vis dėlto, Didžiojo Karo [aut. – Pirmasis pasaulinis karas] nugalėtojai, išskyrus Angliją, patys nepaisė savo nusiginklavimo pažadų, todėl fiureris panaikino susitarimą, kuris saikstė jo šalį, pasekdamas tautų, kurios buvo atsakingos už Versalio sutartį, pavyzdžiu. Šiandien tai jau patvirtinta Hitlerio politikos dalis, kad jis nori sukurti pakankamai galingą kariuomenę, galėsiančią atremti bet kokią ataką, nepriklausomai, iš kur ji ateitų. Manau, kad jis jau pasiekė savo „neliečiamumo tašką“.

1936 m. rugsėjo 12 d. A. Hitleris pasakė kalbą prieš Vokiečių darbo frontą ir paaiškino projekto tikslus bei palygino gamtinių išteklių neturinčią Vokietiją ir gamtiniais ištekliais turtingą, tačiau neturinčią „galimybių“ Sovietų Rusiją. JAV spauda šią kalbą interpretavo kaip A. Hitlerio grasinimą Sovietų Rusijai karu.^[2] Vis dėlto, A. Hitleris tik išreiškė savo nuomonę, kad jo šalies priešakyje laukė didelė užduotis sukurti tautą, kuri būtų aukščiau už tą, kuri dabar gyveną Bolševikų rojuje.

Metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturmečio planas patenkino ir vokiečių žemės ūkio apsaugą nuo išorinių ekonominių grėsmių, ir ekonominę nepriklausomybę. 1936 m. spalio 18 d. atsakingu asmeniu už planą buvo paskirtas Hermanas Geringas. H. Geringui buvo suteikti įgaliojimai imtis ypatingų priemonių ypatingais atvejais. Kitaip tariant, H. Geringas gavo teisę tvarkyti visą šalies ekonomiką. Jo pozicija labai sustiprėjo, kai Vokietijos finansų ministras Jalmaras Šachtas pradėjo smukti Hitlerio akyse, dėl pasisakymų opozicijoje apie pernelyg dideles karines išlaidas^[3].

Kelerius paskesnius metus Vokietijoje buvo statomi rafinavimo fabrikai, sintetinių elementų gamyklos ir t. t.

Projektas formaliai baigėsi 1940 m., bet „Keturmečio plano kabinetas“ (tuomet savo dydžiu jau prilygęs ministrų kabinetams) virto įtakinga jėga ir pasiekė, kad Keturmečio planas būtų pratęstas neribotam laikui. Dauguma kabineto planų ir nurodymų buvo įvykdyti 1941–1944 m.

Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturmečio planas pasirodė esąs efektyvesnis už Franklino D. Ruzvelto Naujojo kurso programą savo dydžiu ir rezultatais. Vėliau vykdytas sovietų Penkmečio planas, kelias idėjas „pasiskolino“ iš Keturmečio plano.