Kerelių piliakalnis

Koordinatės

55°50′22″ š. pl. 25°09′58″ r. ilg. / 55.83944°š. pl. 25.16611°r. ilg.

Vieta

Kupiškio rajonas

Seniūnija

Skapiškio seniūnija

Aukštis

5-6 m

Plotas

30x19

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga - VI a.

Žvalgytas

1955

Tirtas

1955 m.

Kerẽlių piliakalnis – piliakalnis ir archeologinė gyvenvietė Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Kerelių (Skapiškio seniūnija) kaimo, Kupos kairiajame krante.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas Kupos kairiajame krante esančioje pelkėmis apjuostoje atskiroje kalvoje. Datuojamas I tūkst. pr. m. e. antrąja puse – II tūkst. pradžia. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 30x19 m dydžio. Šiaurės vakaruose papėdėje 1,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos, 2 žalvarinės apyrankės.

1955 m. stipriai apardytas kasant smėliui. 1984 m. Vytautas Daugudis piliakalnio aikštelėje ištyrė 4 bendro 1 m² ploto šurfus, aptiko 45 – 70 cm storio kultūrinį sluoksnį. 1984–1985 m. Elena Grigalavičienė ištyrė visą piliakalnio aikštelę – iš viso 568 m², rado iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį. Jį sudaro 3 horizontai. Apatiniame horizonte aikštelė buvo apjuosta 2 m pločio, 0,5 m gylio grioviu, kuriame iš 30 cm skersmens sukastų stulpų įrengta medinė užtvara, ties pagrindu sustiprinta akmenų krovinėliais. Vėliau griovys buvo užpiltas, o aikštelės kraštuose pastatyti stulpinės konstrukcijos pastatai. Čia rasti akmeninių kirvių su skyle kotui fragmentai, svareliai, kaulinės ylos, grandukai, adikliai, strėlės, ietigaliai, smeigtukai, žalvarinis kabutis ir sagtelė, molinės liejimo formos, brūkšniuota ir lygi keramika.

Apatinis sluoksnio horizontas datuojamas I tūkst. pr. m. e. antrąja puse – pirmaisiais amžiais po Kr. Sudegus statiniams ir užtvarai, aikštelėje supiltas žvyro – smėlio sluoksnis ir pastatyti nauji pastatai, aikštelės viduryje – geležies lydymo krosnelė. Pastatų vietose rasta geležinių smeigtukų, sagčių, adatų, peilių-pjautuvėlių, vedega (įnagis naudojamas vientisam medžiui skobti), skiltuvas, žalvarinė apyrankė, molinis verpstukas, svorelis, brūkšniuota, lygi ir grublėta keramika. Šis sluoksnis datuojamas III–V a.

Vėliau piliakalnis įtvirtintas pylimais, jame įvairiose vietose vėl pastatyti pastatai. Šiame sluoksnyje rasti geležiniai peiliai, pentinis siauraašmenis kirvis, pjautuvėliai, ylos, geležinis įtveriamasis ietigalis, žalvariniai kabučiai, įvijos, grublėta, lygi ir gludinta keramika. Radiniai datuojami VI a.

Archeologiniai tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1984–1986 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, tyrimų vadovai Vytautas Daugudis, Elena Grigalavičienė.

Piliakalnio aikštelėje ištyrus 568 m² plotą rastas iki 2 m storio kultūrinis sluoksnis su 3 horizontais. Jame rasta akmeninių grindinių, medinių gynybinių įtvirtinimų, stačiakampių ir apskrito plano gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų, židinių, lipdytos brūkšniuotu, lygiu, grublėtu ir gludintu paviršiumi keramikos, akmeninių pentinių kirvių su skyle kotui fragmentų, kirvių apvalia pentimi, kaulinių ylų, grandukų, adiklių, strėlių antgalių, ietigalių, smeigtukų, žalvariniai kabutis, sagtelė, apyrankė, lankinė segė, kryžiaus pavidalo dirbinys ir geležinių lenktų ir tiesių peilių, smeigtukų, ylų, apkalų, adatų, smaigalių, vedegų, kirvių, pjautuvėlių, ietigalių. Rasta geležies lydymo krosnelė, molinių tiglių, suanglėjusių grūdų ir stiklinių papuošalų.^[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Piliakalnio apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 23825) Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto., 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. 2018 m. įtrauktas į Kupiškio rajono lankytinų vietų sąrašą.^[2]