Keratinocitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Keratinocitai yra odos ląstelės, sudarančios apie 90 % epidermio. Pagrindinė keratinocitų funkcija – sudaryti barjerą tarp organizmo ir aplinkos. Keratinocitai svarbūs įgimtam ir įgytam imunitetui. Išorinio epidermio sluoksnio keratinocitai indukuoja ir sekretuoja daug imuninių tarpininkų (mediatorių), generuoja ir priima ląstelinius signalus, gali veikti ir kaip antigenus prezentuojančios ląstelės (APL).

Epidermis pagal keratinocitų morfologiją yra dalijamas į penkis sluoksnius (lot. stratum):

  • pamatinį (yra ant tikrosios odos, kitaip dermos);
  • dygliuotąjį;
  • grūdėtąjį;
  • skaidrųjį (ne visur);
  • raginį.

Nauji keratinocitai randasi pamatiniame sluoksnyje dalijantis keratinocitų kamieninėms ląstelėms. Jie stumiami aukštyn pro epidermio sluoksnius, palaipsniui diferencijuojasi, kol pasiekia raginį sluoksnį. Jis sudarytas iš negyvų, suplokštėjusių, daug keratino turinčių ląstelių, vadinamų žvyneliais arba raginėmis ląstelėmis. Šis sluoksnis neleidžia organizmui išdžiūti ir trukdo patekti į kūną svetimoms medžiagoms, virusams bei mikroorganizmams. Keratinocitai nuolat nusilupa nuo odos paviršiaus, juos pakeičia naujos ląstelės, atėjusios iš pamatinio sluoksnio. Keratinocito kelionė nuo pamatinio sluoksnio trunka apie mėnesį. Ji labai pagreitėja, kai pamatiniame sluoksnyje keratinocitai dalijasi dažniau (pvz., sergant žvyneline).

Keratinocitų sintetinamos medžiagos
Citokinai Navikų nekrozės faktorius a (TNFa), granulocitų-makrofagų kolonijas stimuliuojantis faktorius (GM-CSF), interleukinai IL-1a, IL-1b, IL-6, IL-8, IL-10, IL-15
Sąlyčio molekulės Imunoglobulinai ICAM-1 (CD54)
Audinių suderinamumo komplekso (MHC) baltymai MHC I, MHC II
Peptidiniai antibiotikai Defensinai
Chemotaksiniai peptidai
„Barjerinės“ medžiagos Lipidai, riebalų rūgštys, cholesterolis

Keratinocitų brendimas[taisyti | redaguoti kodą]

Keratinocitų brendimo schema

Pamatinė ląstelė pasidalija vidutiniškai per 200-400 valandų. Nauja ląstelė diferencijuojasi per 14 dienų ir dar 14 dienų trunka, kol ji nusilupa nuo odos paviršiaus. Keratinocitų brendimą galima suskirstyti į penkis etapus:

  1. Pamatinio sluoksnio ląstelės nuolat dalijasi. Pusė jų keliauja link epidermio paviršiaus ir diferencijuojasi, kita pusė lieka pamatiniame sluoksnyje ir vėl dalijasi.
  2. Dygliuotajame sluoksnyje keičiasi ląstelių forma. Diferencijuoti keratinocitai sintetina keratinus, kurie agreguoja ir sudaro tonofilamentus arba citokeratinus. Šie tonofilamentai kondensuojasi ir sudaro desmosomas, kurios sujungia keratinocitus. Dezmosomos palaiko 20 nm atstumą tarp gretimų ląstelių ir paskirsto struktūrinę įtempą po visą epidermį.
  3. Grūdėtajame sluoksnyje fermentai indukuoja branduolio ir organelių degradaciją. Keratohialino grūdeliai subrandina keratiną ir tampa amorfiniu baltyminiu tonofilamentų pagrindu. Membrana apgaubti grūdeliai prisijungia prie ląstelių membranos ir atpalaiduoja iš lipidų sudarytą rišamąją medžiagą, kuri svarbi ląstelių sąlyčiui ir raginio sluoksnio barjerinėms funkcijoms.
  4. Raginiame sluoksnyje negyvi suplokštėję korneocitai sudaro sustorėjusius ląstelių apvalkalėlius, išsidėsčiusius užpilde iš keratino tonofibrilių. Keratino disulfidiniai ryšiai suteikia sluoksniui tvirtumo, tačiau raginis sluoksnis kartu yra ir lankstus. Jis gali sugerti tris kartus daugiau vandens nei pats sveria. Tačiau jei sluoksnis išdžiūsta (kai vanduo sudaro mažiau nei 10 proc.), lankstumas dingsta.
  5. Korneocitai nusilupa nuo odos paviršiaus.


Commons-logo.svg Vikiteka: Keratinocitas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka