Kenedžio kosminių skrydžių centras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
39-asis raketų paleidimo kompleksas
39-ojo komplekso paleidimo aikštelės A ir B

Kenedžio kosminių skrydžių centras (angl. Kennedy Space Center) – JAV prezidento John F. Kennedy vardu pavadintas erdvėlaivių paleidimo centras JAV, Floridoje, Kanaveralo kyšulyje. Nuo 1968 m. iš čia buvo vykdomi visi NASA rengiami pilotuojami skrydžiai į kosmosą. Taip pat centras valdo daug JAV vyriausybės rengiamų bepiločių erdvėlaivių skrydžių.

Centras įsikūręs Merito saloje, Atlanto vandenyne, šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi nuo Kanaveralo kyšulio. 2011 m. centre dirbo 13 100 žmonių. Maždaug 2100 buvo federalinės vyriausybės darbuotojai, o kiti – rangovai[1].

Nuo 1968 m. visi skrydžiai vykdomi iš 39-ojo raketų paleidimo komplekso (angl. Launch Complex 39, LC-39) pakilimo aikštelių A ir B. Centre taip pat yra Raketų konstravimo pastatas (angl. Vehicle Assembly Building), daugkartinių erdvėlaivių nusileidimo takas. Netoliese įkurta ir centro pramoninė teritorija, kur yra visa centro aptarnavimo infrastruktūra: centrinė būstinė, valdymo ir registracijos pastatas, taip pat centrinis instrumentų pastatas. Centre yra ir Merito salos kosminių skrydžių sekimo ir duomenų tinklo stotis. Centro lankytojų kompleksas siūlo turistams ekskursijas į centrą ir Kanaveralo kyšulio karinių oro pajėgų stotį.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XX a. 7-asis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

„Saturn V“ raketa paleidimo aikštelėje

Kenedžio kosminių skrydžių centras buvo įkurtas siekiant sukurti ir plėtoti JAV pilotuojamų kosminių skrydžių programą. Šio centro užuomazga tapo 1958 m. įkurtas Raketų paleidimo direktoratas (angl. Launch Operations Directorate), atskaitingas Maršalo kosminių skrydžių centrui, Alabamoje. Prezidentui J. F. Kennedy paskelbus tikslą nuskraidinti žmones į Mėnulį iki 1970 m., Kanaveralo kyšulio raketų bandymo sparnas (vėliau – Kanaveralo kyšulio karinių oro pajėgų stotis) buvo išplėsta į Merito salą.

1962 m. liepos 1 d. įstaiga buvo pervadinta Raketų paleidimo centru ir įgijo vieno iš NASA centrų statusą, o 1963 m. lapkričio 29 d., po J. F. Kennedy mirties, gavo dabartinį savo pavadinimą[2].

„Mercury“ ir „Gemini“ programos[taisyti | redaguoti kodą]

Pilotuojamo nusileidimo Mėnulyje programa buvo įgyvendinta trim etapais: „Mercury“, „Gemini“ ir „Apollo“. „Mercury“ programos tikslai buvo iškelti pilotuojamą erdvėlaivį į Žemės orbitą, ištirti žmogaus elgseną bei galimybes kosmose ir saugiai sugrąžinti astronautą bei erdvėlaivį į Žemę. Nors „Mercury“ programą vykdė NASA, raketos buvo paleistos iš JAV karinių oro pajėgų Kanaveralo kyšulio raketų bandymo sparno. 1961 m., naudojant „Redstone“ raketas, įvyko du pirmieji pilotuojami bandymai, kurių metu į kosmosą buvo iškelti pirmieji amerikiečių astronautai, o 1962 m. buvo atlikti pirmieji pilotuojami orbitiniai skrydžiai, naudojant didesnes „Atlas D“ raketas.

Sudėtingesnio dviviečio „Gemini“ erdvėlaivio ir „Titan II“ raketos tikslai buvo išbandyti dviejų erdvėlaivių susijungimą ir astronautų darbą atvirame kosmose. 1965–1966 m. iš Kanaveralo kyšulio buvo paleista įvyko 12 šių erdvėlaivių, iš kurių paskutiniai 10 buvo pilotuojami.

„Apollo“ programa[taisyti | redaguoti kodą]

1961 m. iš Kanaveralo kyšulio buvo paleista pirmoji „Saturn“ raketa, kurių reikėjo „Apollo“ programai, o 1967 m. sausio 27 d. kilusio gaisro metu žuvo pirmosios pilotuojamos „Apollo“ misijos komanda. 1968 m. spalio 11 d. į Žemės orbitą „Saturn IB“ raketa pakilo „Apollo 7“ erdvėlaivis.

Skrydžiams į Mėnulį reikėjo dar didesnės trijų pakopų raketos „Saturn V“. Tam Kenedžio kosminių skrydžių centre 1965 m. Merito saloje buvo pastatytas 39-asis raketų paleidimo kompleksas su dviem pakilimo aikštelėmis, Raketų paleidimo valdymo centru ir Raketų konstravimo pastatu, o 1966 m. užbaigta infrastruktūra.

1967–1973 m. pakilo 13 „Saturn V“ raketų, kurios po „Apollo 7“ į kosmosą pakėlė 10 „Apollo“ erdvėlaivių. 1967 m. lapkričio 9 d. įvyko pirmasis skrydis iš paties Kenedžio kosminių skrydžių centro, kurio metu pakilo nepilotuojamas erdvėlaivis „Apollo 4“. Pirmasis pilotuojamas „Saturn V“ raketos skrydis įvyko 1968 m. gruodžio 21 d., kuomet į Mėnulio orbitą buvo nusiųstas erdvėlaivis „Apollo 8“. Vėliau Žemės ir Mėnulio orbitose buvo išbandytas Mėnulio modulis „Apollo 9“. 1969 m. liepos 16 iš pakilimo aikštelės A buvo paleistas „Apollo 11“, kuris liepos 20 d. nusileido Mėnulyje. Tais pačiais metais misiją pakartojo „Apollo 12“.

1970–1972 m. buvo paleistos dar 5 „Apollo“ misijos. 1973 m. gegužės 14 d. paskutinį kartą pakilusi „Saturn V“ raketa iškėlė į orbitą kosminę stotį „Skylab“. Tais pačiai metais į kosminę stotį pakilo trys pilotuojami erdvėlaiviai, o 1975 m. – paskutinis „Apollo“ erdvėlaivis badomajam „Apollo-Sojuz“ projektui.

„Space Shuttle“ programa[taisyti | redaguoti kodą]

Space Shuttle Atlantis“ ruošimas skrydžiui

8-ojo dešimtmečio pabaigoje LC-39 kompleksas buvo pritaikytas „Space Shuttle“ programai. Netoliese buvo įrengtas 4,6 km ilgio daugkartinių erdvėlaivių nusileidimo takas, tačiau pirmieji 9 „Space Shuttle“ programos erdvėlaiviai leidosi Edwardso karinių oro pajėgų bazėje Kalifornijoje.

Įvykus 24 sėkmingiems daugkartinių erdvėlaivių skrydžiams, 1986 m. sausio 28 d., prabėgus 73 sekundėms po pakilimo erdvėlaivis „Challenger“ sprogo kartu su 7 astronautais. Skrydžiai atnaujinti 1988 m. rugsėjo 29 d.

2003 m. vasario 1 d., 113-ojo daugkartinių erdvėlaivių skrydžio metu, „Columbia“ sudegė grįždamas iš kosmoso į atmosferą. Skrydžiai buvo nutraukti iki 2005 m. liepos 26 d.

Per 30 „Space Shuttle“ programos metų šiais erdvėlaiviais buvo naudojamasi keliant į kosmosą palydovus ir tarpplanetinius zondus, vykdant kosmoso mokslo ir technologijų eksperimentus, lankantis Rusijos kosminėje stotyje „Mir“, konstruojant ir aptarnaujant Tarptautinę kosminę stotį, iškeliant ir aptarnaujant Hablo kosminį teleskopą, taip pat jie buvo naudojami kaip kosminės laboratorijos. Programa buvo nutraukta 2011 m. liepą, įvykdžius 135 skrydžius.

XXI a. 2-asis dešimtmetis[taisyti | redaguoti kodą]

2009 m. spalio 28 d. pakilusi „Ares I-X“ raketa buvo pirmasis nepilotuojamas skrydis iš Kenedžio kosminių skrydžių centro nuo „Skylab“ pakilimo 1973 m.

2011 m. užbaigus „Space Shuttle“, reikšmingai sumažėjo centro darbuotojų skaičius (panašiai kaip 1972 m. užbaigus „Apollo“ programą). Siekdama tęsti pilotuojamus skrydžius į kosmosą, NASA šiuo metu kuria naują raketą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. James Dean, NASA budget woes leads to layoffs, Federal Times, 2011 m. kovo 17 d. (Tikrinta 2013-01-20)
  2. The National Archives, Lyndon B. Johnson Executive Order 11129 (Tikrinta 2013-01-20)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Kenedžio kosminių skrydžių centras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka