Keltiberų karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Keltiberų karas – konfliktas tarp Romos ir keltiberų genčių Iberijos pusiasalyje vykęs 197–179 m. pr. m. e.

Priešistorė

Iberijos pusiasalis kartu su Šiaurės Italija buvo vienas pagrindinių Antrojo pūnų karo, konflikto tarp romėnų ir Kartaginos, karo teatrų. Karo metu į Iberijos pusiasalį atvyko pirmosios didelės romėnų karinės pajėgos. Pralaimėjusi Antrąjį Pūnų karą Kartagina buvo priversta atsisakyti pretenzijų į Iberijos pusiasalį, o romėnai 197 m. pr. m. e. ten įsteigė dvi savo provincijas.

Karo eiga

Įsteigdami dvi savo provincijas romėnai pademonstravo keltiberams, kad jie Iberijos pusiasalyje pasirodė ne laikinai, vykstant kovoms su Kartagina, tačiau planuoja čia pasilikti ilgam. Ypač romėnus domino dideli sidabro ištekliai, kurie čia anksčiau buvo atvilioję ir kartaginiečius. Jau tais pačiais metais, kai buvo įsteigtos provincijos, kilo keltiberų sukilimas. 195 m. pr. m. e. Markui Porcijui Katonui Vyresniajam pavyko keltiberus sumušti. 191–189 m. pr. m. e. Lucijus Emilijus Paulius nuslopino sukilimą Ispanijos pietuose. 181 m. pr. m. e. sukilo keletas keltiberų genčių (lusonai, belai ir titai). Po to, kai juos nugalėjo Tiberijus Grakchas Vyresnysis sukilimas buvo galutinai nuslopintas (179 m. pr. m. e. sudaryta sutartis su lusonais).

Reikšmė

Laimėję kaltiberų karą romėnai dar ne visiškai kontroliavo Iberijos pusiasalį. Po keltiberų pralaimėjimo 20 metų truko santykinė ramybė, tačiau 154 m. pr. m. e. kilęs Ispanijos karas (truko iki 133 m. pr. m. e.) atnaujino konfliktą tarp keltiberų genčių ir Romos. Tik Julijui Cezariui 60 m. pr. m. e. iš Olisipo (Lisabona) pavyko nuslopinti paskutinius portugalų genčių pasipriešinimo likučius.