Kejėnų piliakalnis
| Kejėnų piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Kejėnų piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Raseinių rajonas | ||
| Seniūnija | Ariogalos seniūnija | ||
| Aukštis | 14 m | ||
| Plotas | 16x16 | ||
| Priešpilis | gyvenvietė | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis - II tūkstantmečio pradžia | ||
| Žvalgytas | 1970 | ||
| Tirtas | 1999 m. | ||
Kejėnų piliakalnis, dar vadinamas Kaukuru, Švedų bokštu – piliakalnis, pilkapynas ir kapinynas Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Kejėnų kaimo (Ariogalos seniūnija), Šventupio kairiajame krante, miške.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piliakalnis yra į pietryčius nuo kaimo, prie Šventupio ir bevardžio upelio santakos. Jį iš pietų juosia Šventupio, iš rytų ir šiaurės – bevardžio upelio slėniai. Nuo slėnių pusės šlaitai statūs, apie 14 m aukščio, vakarinėje pusėje tęsiasi aukštuma. Aikštelė trikampė, kraštinės ilgis apie 16 m, ją nuo aukštumos skiria 18 m ilgio ir 2,5 m aukščio pylimas ir už jo esantis apie 2 m gylio ir 38 m ilgio griovys. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu-II tūkstantmečio pradžia.
Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 300 m į vakarus nuo piliakalnio yra apardytas pilkapynas (17 pilkapių), vadinamas Švedkapiais, į šiaurę nuo jo – kapinynas. Ištirti 2 pilkapiai ir 500 m² kapinyno. Pilkapių sampilai 6–12 m skersmens ir 0,3-0,6 m aukščio, iškasinėti lobių ieškotojų, rasta akmenų vainikų liekanų. Mirusieji laidoti nedeginti su įkapėmis, kapuose rasta po vieną III a.-IV a. geležinį įmovinį ietigalį.
Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1970 m. tyrimų metu kapinyne rasti 8 sudegintų X a.-XII a. mirusiųjų kapai ir 8 X–XIII a. žirgų griaučiai su įkapėmis. Rasta apie 380 dirbinių. Taip pat rasti 83 nedegintų XV a.-XVII a. mirusiųjų kapai.
Du degintiniai kapai buvo beveik be įkapių, rasti virš žirgų griaučių. Viename rastas žalvarinio lazdelinio smeigtuko fragmentas. Kapai buvo įrengti labai negiliai, vos 30 cm gylyje, ovalinėse 90x60 ir 120x60 cm dydžio duobutėse. Žirgai laidoti su geležiniais žąslais, turinčiais kaulinius skersinukus. Jų galvos puoštos žalvario apkalais, pagražintomis kamanomis, žvangučiais, gintariniais karoliukais. Visame 250 m² dydžio tyrinėtame plote iškart po velėna buvo daug degėsių, sudegusių kauliukų, įvairių perdegusių ir ugnyje nebuvusių dirbinių: žalvarinių vytinių antkaklių, juostinių apyrankių platėjančiais galais dalių, smeigtukų įvijine galvute, pasaginių segių aguoniniais, cilindriniais, pastorintais kampuotais bei gyvuliniais galais, plokštinių apskritų segių, geležinių pentinių plačiaašmenių kirvių, ietigalių, skiltuvų, ylų, verpstukų, datuojamų XI a.–XV a.[1]
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1970 m. atliko Kauno istorijos muziejus, tyrimų vadovas Juozas Antanavičius. 1999 m. kapinyną tyrė V. Kazakevičius.[2] Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Raseinių piliakalnis 15 km | Betygalos piliakalniai 5 km | Plinkaigalio piliakalnis 23 km |
| |||||||
| Kalnųjų piliakalnis 16 km |
|
Ambraziūnų piliakalnis 21 km Vosbučių piliakalnis 22 km | |||||||||
| Gabrieliškių piliakalnis 9 km | Gedimino kapas 25 km Veliuonos piliakalnis 25 km |
Bažavėlės piliakalnis 8 km Gėluvos piliakalnis 13 km | |||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Gintautas Zabiela. Iškalbinga Raseinių žemė ir Dubysos piliakalnis. Žemaičių žemė. 2006 m. Nr.1 Archyvuota kopija 2008-05-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kejėnų piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 702 psl.