Kauno pilis
54°53′56″ š. pl. 23°53′6″ r. ilg. / 54.89889°š. pl. 23.88500°r. ilg.
| Kauno pilis | |
|---|---|
 Kauno pilis, 2016 m.
| |
| Vieta | Kaunas |
| Įkurtas | XIV a. |
| Rūmų stilius | romaninis, gotikinis |
| Pastatų būklė | Išlikusi dalis restauruota |
Kauno pilis – viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių, stovinti Kaune, antrajame pagal dydį šalies mieste. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m.
Pilyje veikia Kauno miesto muziejaus padalinys.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietoje, kurioje stovi pilis, jau IV–V amžiais būta medžio ir molio gynybiniais įrenginiais apjuostos gyvenvietės. Vokiečių ordino agresiją Viduramžių Lietuva pasitiko su medinėmis pilimis.[1] Turbūt tokios būta ir Kauno piliavietėje.
Pirmoji mūrinė Kauno pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė XIV a. Jas statė vokiečių meistrai. XIV amžiuje pastatyta pirmoji mūrinė Kauno pilis – viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių. Kauno pilis buvo statoma strategiškai svarbioje vietoje turėjo iš vakarų pusės saugoti valstybės branduolį nuo bene pavojingiausio priešo – Vokiečių ordino. XIV a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje pastatyta mūrinė pilis tapo strategiškai svarbiu Nemuno-Jūros upių gynybinės sistemos elementu. Taip pat iškilo mūrinė Kauno miesto gynybinė siena su mūriniais gynybiniais bokštais (iki šių dienų išlikęs Malūnininko bokštas).
Remiantis atliktų tyrinėjimų duomenimis, 1361 metais pilis buvusi dar visiškai nauja, tikėtina dar nebaigta statyti. Ji stovėjo kairiajame Neries krante apie 600 m į šiaurės rytus nuo santakos ir apie 450 m į šiaurę nuo Nemuno vagos. Tai buvo Lietuvai būdingo aptvarinio tipo pilis. Apie 5200 m² ploto kiemą supo iki 2,5 m storio iš lauko riedulių mūrytos sienos, kurių aukštis galėjo būti nuo 9 iki 12 m. Sienų angokraščiams ir viršui išlyginti naudotos plytos. Pilies sienos buvo be bokštų, (bent jų dar nerasta). Bendras sienų ilgis galėjo siekti apie 330 m. Prie rytinės ir pietinės pilies sienų iškastuose 50-40 m pločio gynybiniuose grioviuose nuolat galėjo būti 1-1,5m vandens. Jie jungėsi su Neries vaga ir pilį gynė nuo sausumos pusės. Ant vidinių griovių šlaitų buvo supiltas pylimas. Ant jo apie 20-25 m atstumu nuo pilies sienų buvo išmūryta 1,5-2 m storio 4-5 m aukščio priešpilio siena. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad priešpilyje stovėjo du bokštai. Vieno iš jų pamatai aptikti pietrytiniame kampe, kitas turėjo būti šiaurės vakaruose. Manoma, kad pietvakarinio kampo bokštas dar nebuvo baigtas statyti.
Pirmoji mūrinė Kauno pilis pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino magistro Vinricho fon Kniprodės 1361 m. laiške, kuriame įsakoma atsiųsti informaciją apie pilies sienų storį, ryšium su planuojamu puolimu. Viduramžių kronikininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje" mini kryžiuočių Įsrūties pilies viršininką, kuris buvo ordino maršalo pasiųstas į Kauną, bet su savo kariais nepajėgė persikelti per Nemuną. Visgi kryžiuočiai buvo ryžtingai nusprendę pulti ir dar tais pačiais metais vėl pasiųsti šnipai grįžo su reikiama informacija. 1362 m. pavasarį, kai pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo koncentruojamos prie Mėlynųjų Vandenų kovoti su Aukso Orda, Kauno pilį apgulė didelė ir gerai pasirengusi kryžiuočių kariuomenė, kurioje buvo talkininkų iš Anglijos, Italijos, įvairių Vokietijos žemių. Priešai atsigabeno sudėtingų apgulos mašinų, išsikasė griovį nuo Nemuno iki Neries, supylė pylimą ir surentė aštriakuolių tvorą, kur nuolat budėjo sargyba. Taip Kauno pilis buvo visiškai blokuota. Prasidėjo ilgas ir planingas pilies puolimas. Buvo statomi šturmo bokštai, naudojamos apgulos mašinos, sienodaužiai. Kryžiuočiai užpylinėjo pilies gynybinius griovius, veržėsi kuo arčiau pilies sienų. Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama lietuvių įgula atkakliai gynėsi. Net kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis nepagailėjo pagarbių žodžių nekenčiamiems „stabmeldžiams“ – lietuviams: „Nuo tol stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi“.
1362 m. kovo mėnesį, po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė. Pergalę pažymėjo velykinėmis šventomis mišiomis ant griuvėsių. Kryžiuočiams pasitraukus, buvusios pilies vietoje lietuviai įrengė laikinus įtvirtinimus iš žemės ir molio.
2008 m. gegužės 23 d. atidengta memorialinė lenta, skirta 1362 m. Kauno pilies gynėjams bei įgulos vado kunigaikščio Vaidoto biustas (skulpt. Algimantas Šlapikas). Tą pačią dieną į apyvartą išleista 50 Lt vertės sidabrinė moneta (iš serijos „Lietuvos istorijos ir architektūros paminklai“, dail. Giedrius Paulauskis). Monetos averse pavaizduotas stilizuotas viduramžių Vytis, reverse – Kauno pilis.[2]
Antroji mūrinė Kauno pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ne kartą Kauno pilis dėka geografinės padėties labai svarbi ginant kraštą ir valstybės centrą nuo priešų antpuolių buvo atstatoma. Be to, savo kelionių po šalį metu čia reziduodavo Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. „Lietuvos valdovas po Krėvos unijos senojoje valstybės teritorijoje - Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje - savo valdžią palaikė daugiarezidencine sistema ir apsistodavo vos keliose pilyse: Vilniuje, Trakuose, Kaune ir Gardine.“[3] Vykdant atstatymo darbus prieš 1401 m. ant pirmosios pilies pamatų buvo pastatyti mediniai ir moliniai įtvirtinimai, o 1409 m. jau stovėjo nauja Kauno pilis, pritaikyta gintis nuo tobulesnės karinės technikos, kurioje buvo 600 karių įgula. Kauno pilis buvo valstybės centrinės valdžios, paties valdovo veiklos baras, rūpintis pilimi ir jos saugumu valdovas skirdavo Kauno seniūnus. Antrosios mūrinės pilies statyboje buvo naudota kur kas daugiau plytų, nei pirmojoje, todėl buvo įrengtos plytinės, kalkių degyklos. Atliekamų darbų intensyvumas lėmė pilies pastatymą per palyginti trumpą laiką. Naujosios pilies sienos buvo statomos ant pirmosios pilies pamatų, storinamos iki 3-3,5 metro ir iškeltos aukščiau negu 10 m. Sienos storintos platinant pamatus į išorę, idant nesumažinti pilies kiemo, kuriame turėjo tilpti ne tik įgulos gyvenamosios patalpos, sandėliai, bet ir nuolatinis gyvenamasis reprezentacinis pastatas/pastatai, skirti apsistoti Kauno seniūnui bei dažnai į miestą atvykstantiems Lietuvos valdovams, įvairiems pasiuntiniams. Visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo keturi flanginiai bokštai, du apvalaus, du – keturkampio pagrindo. Žinoma, jog pietryčių bokštas buvo apvalus, keturių aukštų. Viduje išilgai sienų buvo įrengta medinė galerija šauliams pritaikyta šaudyti parako ginklais. Tikėtina, jog pritaikomas gyventi galėjo būti vienas ar keli pilies sienų bokštai. Aplink pilį buvęs apsauginis griovys buvo platinamas, vietomis jo plotis siekė 75-80 m., o gylis nuo pilies papėdės kranto viršaus ne mažiau kaip 10 m.
Po Žalgirio mūšio[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1410 m. Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę, tapo reprezentacine. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dažnai apsistodavo pilyje ir priimdavo svečius. Pasak archyvinių šaltinių, pirmasis istorikams žinomas diplomatinis Lietuvos ir Ispanijos atstovų susitikimas įvyko 1412 m., kuomet Kastilijos karaliaus Jono II pasiuntinys apsilankė Vytauto Didžiojo rezidencijoje Kaune.[4] Be to, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su Vytautu Didžiuoju tarpininku po Torunės taikos 1412-1413 m. sprendžiamoje byloje dėl Žemaitijos ir jos sienų pasirinko būsimą Šv. Romos imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį. Pastarasis bylai nagrinėti skyrė savo tarėją Benediktą Makrą, kuris 1413 m. Kaune paskelbė sprendimą itin palankų lietuviams - jiems pripažinta Veliuona ir Klaipėda (Memelis). Manoma, kad šis susitarimas patvirtintas Kauno pilyje arba Senuosiuose Kauno kungaikščių rūmuose. Po Vytauto Didžiojo mirties pilis tapo Kauno seniūno rezidencija, joje įsikūrė įvairios administracinės įstaigos.
Viena iš pilims būdingų paskirčių buvo kalinti nusikaltėlius. Kauno pilies bokšte įrengtame kalėjime gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Yra išlikęs 1519 m. čia kalintų maskvėnų belaisvių sąrašas.[5] Iš žymesnių kalinių paminėtinas vienas iš Aukso ordos chano Achmato sūnų, Šich-Achmatas. Jis, besislapstydamas nuo persekiojimų, buvo radęs prieglobstį Lietuvai priklausančiame Kijeve. Tačiau ten būdamas ėmė derėtis su Turkijos sultonu dėl pasidavimo. Todėl suimtas ir po pervežimo ilgai laikytas Kauno kalėjime.[6] Kunigaikštis Mykolas Glinskis 1508 m. sukėlęs maištą, be kitų karinių veiksmų yra nesėkmingai mėginęs paimti Kauno pilį ir išvaduoti ten laikomą Achmatą.[7]
1549 m. vasario 13 d. LDK valdovas Žygimantas Augustas Kauno pilį su visu miestu ir apylinkėmis užrašė Barborai Radvilaitei.[8] XVI a. pilis buvo gerai prižiūrima ir tvarkoma.
Kauno pilies būkle buvo susirūpinta Livonijos karo metu (1558–1583), kadangi Kaunas buvo netoli valstybės sienos. Buvo atliekami pilies stiprinimo rekonstravimo darbai. Nekeičiant jos plano – pritaikoma XVI a. vidurio karams. Aptvarinėse sienose buvo pakeistas šaudymo angų išsidėstymas, o ties pietryčių bokštu ant gynybinio griovio šlaito pastatyta bastėja, skirta artilerijai. Tai unikalus šios epochos fortifikacijos įrenginys. Apie 1570 m. pradėtos statyti bastėjos siena puslankiu apjuosė pilies bokštą. Viršutinėje jos aikštelėje turėjo būti įrengtos pozicijos artilerijos pabūklams. Bastėjos sienos šiaurinėje ir vakarinėje dalyje išmūrytos šaudymo nišos patrankoms, skirtos gynybinio griovio apšaudymui šiaurės ir vakarų kryptimis. Tiesa suspėta pastatyti ir įrengti tik šiaurinėje dalyje esančią požeminę šaudymo galeriją koridoriumi sujungtą su bokšto rūsiu.
1601–1611 m. dalį pilies paplovė Neris. Pilis smarkiai apgriauta per XVII a.–XVIII a. karus.[9]
XIX a. Kauno pilies teritorijoje prie mūrinių griuvėsių pridygo medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų.
Kauno pilį tyrinėti buvo pradėta dar XX a. trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmečiais. 1930 metais buvo nugriauti pilies teritorijoje esantys mediniai pastatai, išvalytos mūro griuvenos, pradėti archeologiniai tyrimai. Tada aptikti pirmosios pilies pėdsakai, bastėjos liekanos.
1939-1941 metais buvo konservuotas pietryčių bokštas.
Didžiausi pilies tyrinėjimai atlikti po Antrojo pasaulinio karo. 1953-1964 ir 1970-1974 metais vykdyti pilies ir priešpilio konservavimo, dalinio restauravimo bei tvarkymo darbai. Dalinai restauruotas ir pritaikytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialui pietryčių bokštas. 1989 metais irstančios pilies sienos apdengtos apsauginiais stogais. Pastaraisiais dešimtmečiais pilį tyrinėjo archeologas Algirdas Žalnierius. Iki mūsų dienų žemės paviršiuje išliko apie pusė pilies teritorijos, kita dalis yra paplauta Neries.
Ilgą laiką Kauno pilyje veikė Kauno regiono turizmo informacijos centras. Vakarinėje sklypo dalyje įrengtas Santakos parkas.2002 m. sausio 23 d. Kauno pilies liekanos įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[10] 2007 m. birželio 19 d. LR Vyriausybės nutarimu įrašytos į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.[11]
2009- 2010 metais pilis rekonstruota pagal naują modernų projektą. Atkurti geriausiai išlikusio pietrytinio pilies bokšto fragmentai, pristatyti du papildomi aukštai, uždengtas čerpių stogas, suformuoti šlaitai vakarinėje ir šiaurinėje dalyse, pastatytas naujas medinis tiltas per apsauginį griovį.
Šiuo metu pilis dalinai atstatyta, joje įsikūręs Kauno miesto muziejaus skyrius.
Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie Kauno pilį sukurta daug legendų. Poemoje „Konradas Valenrodas“ Kauno pilį mini poetas Adomas Mickevičius. Kiti pasakojimai taip pat pilni paslaptingumo. Pasakojama, kad pilies šeimininkė karalienė Bona Sforza pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.
- Lietuvį nuo priešo čia Nemunas skiria:
- Vienapus dievų paslaptingos šventovės
- Viršūnėmis blizga prie šlamančią girią,
- Kitapus, į skardį aukštai įsibrovęs,
- Tik vokiečių kryžius skliautu debesėtu
- Grėsmingai apžvelgia žemes Palemono.
<…>
- Kauno pakalanėj per lygumą jaukią,
- Tulpių, narcizų slėniu, Neris plaukia.
<…>
- Nemunas Nerį galingai pagrobia,
- Srautų verpetais į tolį dangina.
(Adomas Mickevičius, „Konradas Valenrodas.“)
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Kauno pilis XIX a. -
Kauno pilis 1984 m. -
50 litų sidabrinė moneta, 2008 m. -
Kauno pilis po rekonstrukcijos 2011 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Viduramžių Lietuva. Lietuvos pilys Archyvuota kopija 2012-07-17 iš Wayback Machine projekto. (Tikrinta 2012-07-22)
- ↑ „Lietuvos bankas : Moneta Kauno piliai“. lb.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
- ↑ Marek Wrede, Abiejų Tautų Respublikos sostinės: Vilnius ir Gardinas valdovų Jogailaičių ir Vazų itinerarijuose // Lietuva-Lenkija-Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai, Vilnius, 2014, 416 p.
- ↑ Kviečia susipažinti su Lietuvos ir Ispanijos diplomatinių santykių istorija, https://www.archyvai.lt/lt/lvat/kviecia-susipazinti-su-rhtk.html[neveikianti nuoroda]
- ↑ Vereta Rupeikaitė, „Per Kauno gimtadienį – galimybė pabūti belaisviu“, Kauno diena, 2012 m. gegužės 18 d. (Tikrinta 2012-07-22)
- ↑ Lietuviškoji enciklopedija. II tomas.- Kaunas:1934.-p.176-187.
- ↑ J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija, IV tomas. Baltos lankos, Vilnius, 2009. 551 p.
- ↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 123 p.
- ↑ Kauno pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Kultūros paveldo objektų sąrašas, Kauno pilis[neveikianti nuoroda] (Tikrinta 2012-07-22)
- ↑ 2007-06-19 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 659 dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo (Valstybės žinios, 2007-07-12, Nr. 77-3081) (Tikrinta 2012-07-22)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Karolis Mekas. Kauno pilis // Mokslas ir gyvenimas. 1960 m., Nr. 4
- Karolis Mekas. Lietuvos pilys / Kauno pilis. – V.: Mintis, 1971. – 153–168 psl.
- Karolis Mekas. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai jos architektūros raidai nušviesti // Architektūros paminklai. V., 1993. – T.13
- Kauno istorijos metraštis / Marius Sirutavičius. Kauno pilis XV–XVI amžių sandūroje. – K.: VDU, 2000. – T.2, 158–163 psl. – ISBN 9986-501-46-6
- Kauno istorijos metraštis / Algirdas Žalnierius. Pirmoji Kauno pilis. – K.: VDU, 2002. – T.3, 7-36 psl. – ISBN 9955-530-01-4
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pilies skyrius, Kauno miesto muziejus
- Trumpai apie Kauno pilį Archyvuota kopija 2007-09-18 iš Wayback Machine projekto.
- Kauno pilies istorija
- Lietuvos pilys ir piliakalniai Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto.
- The Association of Castles and Museums around the Baltic Sea Archyvuota kopija 2020-08-06 iš Wayback Machine projekto.