Kauno koncentracijos stovykla
Kauno koncentracijos stovykla (vok. Konzentrationslager (KZ) Kauen) – koncentracijos stovykla veikusi Kauno gete nuo 1943 m. rugsėjo 15 d. iki 1944 m. liepos 14 dienos.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1943 m. birželio 21 d. vokiečių SS ir policijos vadas H. Himmleris įsakė Ostlando SS ir policijos vadui F. Jeckelnui iki 1943 m. rugpjūčio 1 d. visus Ostlande esančius getus pertvarkyti į koncentracijos stovyklas. Žydams turėjo būti uždrausta dirbti už stovyklos ribų, dalis getuose kalinamų žydų turėjo būti išsiųsti dirbti į skalūnų kasyklas Estijoje, darbui netinkami žydai (seneliai, ligoniai, mažamečiai vaikai) turėjo būti sunaikinti. Geto valdymą iš civilinės valdžios (Kauno miesto komisariato) turėjo perimti SS. Getas buvo svarbus vokiečių civilinės valdžios pajamų ir pasipelnymo šaltinis, todėl vokiečių civilfervaltungas stengėsi kuo ilgiau uždelsti geto perdavimą SS valdžion.
Kauno getą SS į savo rankas perėmė tik 1943 m. rugsėjo–spalio mėnesį. Kauno koncentracijos stovyklos komendantu buvo paskirtas SS oberšturmbanfiureris Wilhelm Göcke. Žydų kontrolė dar labiau sugriežtėjo. Namai vėl buvo sunumeruoti, kiekvieno namo (bloko) seniūnas privalėjo kasdien tikrinti gyventojų skaičių. Aleksoto ir Šančių stovyklų žydai buvo aprengti dryžuotais drabužiais. Visi geto gyventojai po 22 val. privalėjo būti savo butuose. Išimtis padaryta tik tiems, kurie dirbo naktinėse pamainose arba kitur atliko svarbias tarnybines pareigas. Tie gyventojai, kurie dvi dienas iš eilės nebuvo randami savo butuose po 22 val. policijos viršininko galėjo būti baudžiami: perkeliami į blogesnius butus, butai užantspauduojami, o neatsiradus jo gyventojui, turtas perduodamas geto socialinės rūpybos skyriui. Pažeidusieji nustatytą tvarką taip pat galėjo būti baudžiami 14 parų arešto.
Buvo įsteigta koncentracijos stovyklos komendantūra (komendantas – W. Göcke, apsaugos viršininkas – SS unteršarfiureris Josefas Pilgramas, darbo jėgos panaudojimo viršininkas – SS oberšarfiureris Franzas Aueris). Žydai turėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose, civilinėse įstaigose mieste dirbti buvo draudžiama. Geto pavertimas koncentracijos stovykla sukėlė žydams didelę baimę ir nerimą. Daug kas manė, kad Kauno getas netrukus bus likviduotas, kaip tai padaryta su Vilniaus getu (1943 m. rugsėjo mėn.). Vis dėlto Kauno getas išliko iki pat nacių okupacijos pabaigos. Apie 4 tūkst. geto kalinių buvo paskirstyti darbo stovyklose už geto ribų – Aleksote ir Šančiuose. Gete liko apie 8 tūkst. žmonių, didesnė pusė dirbo geto dirbtuvėse.[1]
1944 m. kovo 27–28 dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“. Jos metu buvo sunaikinta apie 1 300 vaikų ir senelių – didžioji dauguma išvežti į Aušvicą ir ten nunuodyti, likusieji – sušaudyti IX forte. Liepą getas buvo sunaikintas: liepos 8 d. išplukdyta 1 200, liepos 10 d. – dar 900 žydų. Liepos 12 d. Gestapas ėmė padeginėti geto namus, o išbėgančius žmones šaudyti. Vyrai buvo išvežami į Dachau, o moterys – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš viso likviduojant getą žuvo apie 2 000 ir išvežta į koncentracijos stovyklas apie 6 000 žydų.