Kauno istorija
Kauno miesto istorija mena dar akmens amžių (aptikta stovyklaviečių). Yra 7 geležies amžiaus piliakalniai, 4 dideli X–XII a. kapinynai. I tūkstm. 2-ojoje pusėje – XIV a. Nemuno ir Neries santakoje buvo dvi gyvenvietės. Miesto raida prasidėjo XIV–XV a. sandūroje, XV a. pradžioje jis užėmė ~20 ha plotą.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaunas buvo vienas populiariausių miestų, minimas vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusios kronikose.
Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė A. Senas, jai pritarė P. Skardžius ir P. Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinia, bet manoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus ‘kuris mėgsta muštis, kautis’. Jei taip, tai hipotetinis pilies valdovas Kaunas turėjęs būti arba karštakošis, arba geras kovų meistras, gerai įvaldęs tuometinius ginklus.
Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti ‘gilus’, ‘žemas’, ‘slėnyje esąs’. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- ‘lenkti(s)’, ‘linkti’; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė ‘žemas’ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns ‘žemas’, vokiečių Hohn ‘pajuoka’, latvių kauns ‘gėda’. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus ‘žemas’. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis ‘akmuo’), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan ‘juodas’), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.
Liaudies etimologijoje Kauno pavadinimas siejamas su veiksmažodžio kautis esamojo laiko trečiojo asmens forma káunas ‘kaunasi’, ‘kovoja’ – aliuzija į vietą, kur vykdavo dažnos lietuvių kovos su kryžiuočiais). Toks aiškinimas nėra visai be pagrindo, nes iš dalies siejasi su aukščiau minėtąja asmenvardine hipoteze. Be to, esama daiktavardžių kaunis, kaunė (net su ta pačia šaknies priegaide!) ‘kova, mūšis’. Kad kautynės gali duoti vardą jų vietai, rodo Pabaisko (į pietus nuo Ukmergės) pavyzdys, kur 1435 m. vyko Švitrigailos ir jo sąjungininkų mūšis su jo priešininkų bei Lenkijos kariuomenėmis. Bėda tik ta, jog intensyvūs mūšiai su kryžiuočiais ties Kaunu prasidėjo nuo XIV a. vidurio, o pats vardas yra senesnis.
Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno (Kauno) vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio (?) žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Istorikas T. Narbutas (XIX a.) yra užrašęs (ar sukūręs?) legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką: augalų ūglių, šaknų, porą avinų.
Legenda apie Kauno atsiradimą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Legenda apie taurą su kryžiumi tarp ragų:
|
Senovėje, vienos medžioklės metu, pavyko įvyti lietuviams girių valdovą taurą į miško tankumyną Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motinos Neries santakoje (būtent čia dabar įsikūręs Kaunas). Šioje vietoje žvėris buvo pervertas ragotine. Greitai buvo pastebėta, kad tarp sumedžioto tauro storų ragų kyšo iš medžio šakų susikryžiavęs kryžius. Pabijojo dievų rūstybės senovės lietuviai ir nusprendė miško valdovą paaukoti. Sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir garbingai didingųjų savo dievų garbei sudegino žvėrių karalių skaisčią mėnesienos naktį. |
|
Kita legenda byloja, kad Kauną įkūrė iš Italijos nuo imperatoriaus Nerono tironijos pabėgę Romos patricijai.
Pasak Alberto Vijūko–Kojelavičiaus, vienos iš tų giminių vadas, kunigaikštis Palemonas su sūnumis plaukdamas Nemunu pasiekė Kauno teritorijas, kuriose tebuvęs paprastas kaimelis su keliomis trobomis. Ten jo sūnus Kūnas (Kaunas) arba kituose raštuose vadintas Kūnasijumi ar Kūnarijumi įkuria miestą: „ Kūno (Kauno) arba Kūnasijaus valstybė buvo ribojama Nemunu, Dubysa, Nevėžiu ir Vilija (gimtosios kalbos žodžiu Nerimi). Tų žemių sostinę įkurdino pačioje Neries ir Nemuno santakoje. Tas miestas su pilimi, įkūrėjo atminimui pavadintas Kaunu, po šiai tebėra vienas iš žymiausių Lietuvoje“. Pasak tolimesnės legendos, miesto įkūrėjas mirė kovoje su Kijevo Rusia, patekęs į kunigaikščio Mistislavo nelaisvę, kur jam buvo nukrista galva, o kūnas paliktas laukuose. Remiantis Kojelavičiumi, miestas galėjo būti įkurtas apie 790 metus, tačiau tai nėra niekur pažymėta. Pasak legendos sukūrė, tai kunigaikštis
Kauno įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dabartinio Kauno vietoje, Neries ir Nemuno upių santakoje, gyventa nuo seniausių laikų, jau IV–V amžiuje. Gana ilgai Kauno atsiradimas sietas su legendiniu Lietuvos valstybės įkūrėjo Palemono sūnumi Kūnu, buvo nurodoma net tiksli miesto įsteigimo data – 1030 m. Kaip spėja kai kurie istorikai, 1140 m. arabų kartografas Al Idrisi tariamai Kauno vietoje pažymėjo gyvenamąją vietovę, vardu Qaynu (arba Qanys, Kabnu).
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis. Kryžiuočių kronikose (Vygando Marburgiečio kronikoje) Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. kaip žymi LDK tvirtovė Kawen (Cawen). Kaunas su savo mūrine pilimi XIV–XVI a. sudarė svarbią pilių grandinės dalį, nusitęsusią palei Nemuną ir skirtą atremti kryžiuočių antpuolius. Pilis ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta. 1362 m. pilį gynė kunigaikščio Vaidoto vadovaujama įgula, bet buvo kryžiuočių sugriauta, vėl greitai atstatyta.
.jpg)
1398 m. mieste susikūrė vokiečių pirklių gildija, palaikiusi artimus santykius su Hanzos miestais, tarp jų Ryga ir Karaliaučiumi. 1408 m. vasario 14 d. Ldk Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises, XV a. ėmė veikti ir plėstis Kauno senasis uostas. 1441 m., pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą (nors tikslus jos pastato būvimas nėra žinomas), veikusią iki 1532 m. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo, kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto, svarba, susiformavo pirmieji mūrinių namų kvartalai. 1498 m. kovo mėnesį Kaune apsilankė Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras, kuriam Kontoros pirkliai įteikė karaliaus ir Dancigo miesto laiškus.[1] 1473 m. pradėjo veikti pirmoji mokykla[2], 1500 m. – pinigų kalykla, 1519 m. – viešoji ligoninė, 1530 m. – vaško ir druskos muitinė, 1540 m. – vaistinė. Amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienu iš geriausiai suformuotų LDK miestų. 1539 m. jis pavaizduotas Olafo Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“.
XVI–XVIII a. buvo 23 cechai, vieniję apie 36 sričių amatininkus. Miesto planas buvo stačiakampis, vystėsi tik dab. Senamiestyje. Gyveno apie 15 tūkst. žmonių. XVII a. pradžioje, susilpnėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybei (ATR) dėl jos karų su kaimyninėmis šalimis, Kauno plėtra sulėtėjo. 1655–1661 m. miestą okupavo rusai, 1701–1707 m. švedai. 1658–1659 m. vyko rusų kariuomenės vykdyta Kauno apgultis. Gyventojus išskynė maro epidemijos, miestas nukentėjo nuo gaisrų. Kauno ekonomika pagyvėjo XVIII a. pabaigoje iškasus Nemuną su Dnepru sujungusį Oginskio kanalą.
Rusijos imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1795 m. padalinus ATR, Kaunas įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. 1800 m. gaisras sunaikino trečdalį miesto. 1808 m. magistratą pakeitė miesto dūma. Užklupus 1812 m. karui, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kėlėsi per Nemuną, miestas buvo nuniokotas net du kartus. Iš pradžių Napoleonas apsistojo birželio 23 d. Aleksote, tuomet ištyrinėjo kur geriausia bus perkelti kariuomenę per upę, ir birželio 25 d. maždaug ties Aukštąja Panemune per tris plūduriuojančius tiltus perkėlė savo armiją į Žemuosiuose Šančiuose esančią lygumą. Pasakojama, kad kariaunos perkėlimą jis stebėjęs prie Jiesios žiočių, nuo Jiesios piliakalnio, vėliau imto vadinti Napoleono kalnu. Prancūzų kariauna miestą buvo užėmusi nuo 1812 m. birželio iki gruodžio.
1842 m. įkūrus Kauno guberniją, miestas tapo gubernijos centru. Mieste lankėsi Rusijos imperatoriai Nikolajus I ir Aleksandras II. Jie gyveno Kauno rotušės apartamentuose, pertvarkytuose į carų rūmus. Pagal 1847 m. plėtros planą imta statyti Naujamiestį. Po imperijos žlugimo rūmuose buvę brangūs daiktai buvo išvogti arba išgabenti į Rusiją. 1861 m. rugpjūčio 12 d. įvyko Kauno manifestacija. 1861–1862 m. nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir Kauno geležinkelio tunelis, siejusi Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė – visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo 1864 m. iš Varnių atkėlus Žemaičių vyskupijos centrą ir kunigų seminariją. 1876 m. gatvės apšviestos žibalinėmis lempomis, 1899 m. – elektra. 1877 m. įkurtas Kauno kolelis. 1892 m. įkuriamas teatras, 1898 m. – pirmasis Kauno miesto muziejus. 1889 m. prijungtas Žaliakalnis. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius – Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1914 metų. XIX a. pabaigoje Kaune gyveno labai mažai lietuvių (apie 6 proc. miesto gyventojų), o dėl Kauno tvirtovės buvo daug karių (1897 m. iš 88,6 tūkst. gyventojų 36,9 tūkst. buvo kariškiai ir jų šeimos). Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Nuo 1915 m. pabaigos iki 1919 m. Kaune šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupantai.
1905 m. sausio 29 d. Rotušės aikštėje atidarytas pirmasis Kaune lietuviškas knygynas. 1913 m. mieste kursavo 21 prekinis ir keleivinis laivas. Rusams veržiantis į Lietuvą, 1918 m. gruodžio 31 d. Kaune įsikūrė Lietuvos vyriausybė, kariuomenės vadovybė, 1919 m. pradžioje – Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos, tapo Laikinąja sostine, svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 m. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, padėjęs atkurtos Lietuvos valstybės teisinius pagrindus, Seimas posėdžiavo Kaune 1920–1927 ir 1936–1940 m.
XX a. tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919 m. prijungta Vilijampolė, Žemieji Šančiai, Žaliakalnio šiaurės rytinis pakraštys, 1931 m. – Aukštoji Panemunė, Aleksotas, Aukštieji Šančiai. 1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje pasirašytos Kauno paliaubos tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių atstovų.
Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Kauno, kaip modernaus miesto, pamatus padėjo 1921–1933 m. miestui vadovavęs burmistras Jonas Vileišis. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su centru sujungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. Kaune pradėjo kursuoti pirmieji Lietuvoje autobusai, 1931 m. Žaliakalnyje ir 1935 m. Aleksote ėmė veikti funikulierius. 1926 m. rugsėjo 26 d. Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje įvyko Kauno susirėmimas tarp lietuvių ir lenkų, suimti 9 asmenys, 4 sunkiai sužeisti. 1927 m. gruodį įkurta lenkų korporacija Lauda. 1917–1918 m. veikė Kauno baltarusių draugija, 1932–1935 m. Kauno baltarusių kultūros ir švietimo draugija.
1928 m. pastatyti teisingumo ministerijos rūmai (dabartinė Kauno filharmonija, architektas E. Frykas), 1929 m. – Lietuvos banko rūmai (architektas M. Songaila), 1936 m. – muziejų kompleksas (architektas V. Dubeneckis), 1938 m. – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabartinės Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių, Vaikų literatūros skyriai, architektas V. Žemkalnis).
Tarpukario laikotarpiu Kaunas buvo žymiausias mokslo, kultūros, švietimo centras. 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), Meno mokykla (1922 m.), Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Veterinarijos akademija (1936 m.), kitos mokyklos. Įsteigti Dramos ir Operos teatrai (1925 m. sujungti į Valstybės teatrą), radijas (1926 m.), Karo muziejus (1936 m.), astronomijos observatorija. Mieste veikė 54 poligrafijos įmonės, ėjo daugiau kaip 100 periodinių leidinių. 1939 m. pastatytoje Sporto halėje Lietuvos vyrų krepšinio komanda antrą kartą laimėjo Europos čempionų titulą.
Nacistiniai metai ir Sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
,_Blick_in_die_Altstadt.jpg)
1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos tankai užėmė Kauną. Per porą savaičių suimta keli šimtai asmenų, daugiausia visuomenės veikėjų – buvusių organizacijų vadovų ir narių, uždraustų laikraščių redaktorių, žurnalistų, buvusių ministrų, karininkų ir kt.
1941 m. birželio 22 d. Kaune prasidėjo LAF organizuotas sukilimas prieš komunistų valdžią. Sudaryta Laikinoji vyriausybė birželio 23 d. paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Birželio 25 d. į miestą įžengę vokiečiai rado jį išlaisvintą nuo tarybų valdžios, tačiau Lietuvos vyriausybę toleravo tik pusantro mėnesio. Karo metais Vilijampolėje buvo įkurtas getas, o Kaune veikė pavieniai Raudonosios armijos diversantai. Nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. vasaros Kauno geto teritorijoje veikė Kauno koncentracijos stovykla. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos kariuomenė be mūšio pasitraukė iš Kauno. 1941–1944 m. miestas Ostlando sudėtyje buvo kaip atskira Kauno miesto apygarda. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Kauną paėmė sovietai – III Baltarusijos fronto 5-oji armija, vadovaujama generolo N. Krylovo.
.jpg)
Po karo sovietiniai okupantai toliau griovė ir naikino viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Buvo sunaikintas pagrindinis šalies valstybingumo simbolis – Karo muziejaus sodelis. 1950 m. uždarytas Kauno universitetas (jo netektį iš dalies kompensavo 5 aukštosios mokyklos). Kaunas prarado nemažą dalį į Vakarus pasitraukusios inteligentijos. Daug žalos padarė gausi karinė įgula, dėl kurios miestas sovietmečiu buvo uždaras ir nelankomas užsieniečių. Okupantai įvairiomis priemonėmis kovojo su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietų valdžią buvo Romo Kalantos susideginimas 1972 m. miesto sode.
1946 m. prie miesto prijungti Petrašiūnai, Marvelė, Lampėdžiai, 1959 m. Kleboniškis, 1961 m. Palemonas. 1970 m. Kaunas buvo 68-asis SSRS miestas pagal gyventojų skaičių.
Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sovietmečiu stambiausios miesto įmonės buvo „Pergalė“ (buvęs Tilmansų fabrikas, įkurtas dar 1867 m.), vilnos gamybinis susivienijimas „Drobė“, P. Ziberto šilko kombinatas, Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla, mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, „Kauno baldai“, „Bangos“ radijo gamykla (nuo 1956 m.).
Nepriklausomybės atgavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis Nepriklausomybės laikų paminklų. 1989 m. atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1991 m. įsteigtas miesto garbės piliečio vardas. Pirmuoju Kauno miesto garbės piliečiu tapo diplomatas Juozas Urbšys.
1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune, prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų, budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Okupavus Lietuvos televizijos pastatus Vilniuje, iš Kauno buvo transliuojama vienintelė lietuviška televizijos programa. Išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės.
Nuo 1992 m. Kaunas priklauso tarptautinei Hanzos miestų sąjungai. 1993 m. patvirtintas naujasis Kauno herbas.
Potvyniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki tol, kai apie 1960 m. buvo pastatyta Kauno vandens jėgainė, miestą gana stipriai nusiaubdavo pavasario potvyniai, kai išsiliedavo Nemunas ir Neris. XX a. didžiausi buvo 1926, 1931, 1934, 1940, 1942, 1946, 1947, 1951 ir 1958 m. potvyniai. [1946 m. kovo 25 d. buvo ypač didelis potvynis – Nemuno lygis buvo pakilęs 748 cm virš nulinės žymos, kiek mažiau buvo 1951 m. – apie 640 cm. Pastačius vandens jėgainę Nemunas išsilieja, tačiau ne tiek, kad pridarytų miestui daug žalos.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestas plėtotas pagal 1953 m. (architektai K. Bučas ir A. Slavinskas), 1970 m. (P. Janulis), 1983 m. (J. Petrauskas, J. Zagorskas, A. Sprindys) bendruosius (generalinius) planus. 2003 m. patvirtintas naujasis Kauno bendrasis planas (projekto vadovas – architektas S. Lukošius), pakeistas 2006 m.
Miesto valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Albertas Vijūkas-Kojelavičius. „Lietuvos istorija“. Šviesa, Kaunas, 1989 m.
- V. Bičiūnas. „Kaunas 1030–1930“. Šviesa, Kaunas, 1999 m. ISBN 9986-896-70-3
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Z. Ivinskis "Lietuvos prekyba su prūsais, " I T., Kaunas, 1934, 108 p.
- ↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 30.